Use this url to cite publication: https://hdl.handle.net/20.500.12259/33708
Options
Gilles Deleuze and the theatre of the real
Author(s)
Žukauskaitė, Audronė |
Title
Gilles Deleuze and the theatre of the real
Other Title
Gilles‘is Deleuze‘as ir tikrovės teatras
Is part of
Meno istorija ir kritika, 2006, nr. 2, p. 26-31
Journal Title
Journal Issue Title
Date Issued
Date Issued | Issue | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2006 | 2 | 26 | 31 |
Abstract
In discussing the phenomenon of the theatre, we are used to think about it in terms of imagination, symbolisation and signification. The theatre always had this privilege of escaping the Real and replacing our uncanny everyday with the help of rhetorical and imaginative devices. But what if there is nowhere to escape? What if this obscenity and banality of our everydayness is the only place we can arrive? Here we can reconsider the so-called ‘antinomy of post-modern reason’: on the one hand, we have the ideology of realism, directly appealing to reality, and, on the other hand, we have discursive ideology, insisting that reality is a set of discursive practices. The direct appeal to reality hardly can be considered as a philosophical solution – it is the position of common sense. The discursive ideology also seems inappropriate, but for different reasons: isn’t it somehow too easy to assume that everything is of a discursive nature? Instead of this controversy, we can choose a ‘third way’: the conviction that our post-modern, discursive reality presents itself as the Real.
Apie teatrą dažniausiai kalbama pasitelkus vaizduotės, simbolizavimo ir reikšmės sampratas. Teatras visuomet naudojosi privilegija pabėgti nuo Tikrovės, retorikos ir vaizduotės priemonėmis pakeisti irperdaryti siaubą keliančią kasdienybę. Tačiau kas vyksta, jei bėgti tiesiog nėra kur? Kas, jei atstumianti ir banali kasdienybė yra vienintelė mums pasiekiama vieta? Čia galima prisiminti postmodernaus proto antinomiją: viena vertus, esama realizmo ideologijos, kuri tiesiogiai nurodo realybę, kita vertus, esama diskurso ideologijos, teigiančios, kad realybė tėra diskursyvių praktikų rinkinys. Tiesioginė nuoroda į realybę vargu ar gali būti laikoma filosofiniu sprendimu – tai sveikam protui būdinga pozicija. Diskurso ideologija taip pat atrodo nepakankama, bet dėl kitos priežasties: ar ne per daug paprasta teigti, jog visi reiškiniai yra diskursyvios prigimties? Atmetę šiuos priešingus požiūrius, galime pasirinkti trečiąjį kelią, pagrįstą įsitikinimu, kad mūsų postmoderni, diskursyvi realybė pasirodo kaip Tikrovė.
Skirtingai nei įsitvirtinę reprezentaciniai teatro modeliai, Gilles‘io Deleuze‘o teorija siūlo interpretuoti teatrą kaip Tikrovės teatrą. Postmodernus meno kūrinys yra ne tik visuomenės metafora, paprasčiausiai pakartojanti realybę retorinėje plotmėje, bet ir visuomenės metamorfozė, kurianti ir skleidžianti naujas būkles. Šiuo požiūriu metamorfozė yra metaforos priešingybė, nes ją apibūdina ne tiesioginė ar perkeltinė prasmė, o nuolatinis skverbimasis į Tikrovę, jos patyrimas ir kūrimas. Tikrovės teatro samprata paneigia latentinės reikšmės ir interpretacijos, vidinės gelmės ir socialinės erdvės dualizmą bei įgalina interpretuoti teatro reiškinius socialinėje ir politinėje plotmėje. Tikrovės teatro idėja detalizuojama analizuojant Rodrigo Garcia‘os režisuotą spektaklį Ronaldo, McDonaldo klauno istorija ir choreografo Xavier‘o le Roy šokio spektaklį Self Unfinished. Šių kūrinių analizė atskleidžia, jog metamorfozė ne dvigubina realybę, bet tiesiogiai skverbiasi į Tikrovę, kuria skirtingas jos būkles ir transformacijas. Kartais šios transformacijos mus šokiruoja ir kelia siaubą; tačiau tai yra kaina, kurią reikia sumokėti už Tikrovės patirtį: negalime tikėtis, jog patirsime Tikrovę, patys išlikdami nepaliesti šių pokyčių.
Skirtingai nei įsitvirtinę reprezentaciniai teatro modeliai, Gilles‘io Deleuze‘o teorija siūlo interpretuoti teatrą kaip Tikrovės teatrą. Postmodernus meno kūrinys yra ne tik visuomenės metafora, paprasčiausiai pakartojanti realybę retorinėje plotmėje, bet ir visuomenės metamorfozė, kurianti ir skleidžianti naujas būkles. Šiuo požiūriu metamorfozė yra metaforos priešingybė, nes ją apibūdina ne tiesioginė ar perkeltinė prasmė, o nuolatinis skverbimasis į Tikrovę, jos patyrimas ir kūrimas. Tikrovės teatro samprata paneigia latentinės reikšmės ir interpretacijos, vidinės gelmės ir socialinės erdvės dualizmą bei įgalina interpretuoti teatro reiškinius socialinėje ir politinėje plotmėje. Tikrovės teatro idėja detalizuojama analizuojant Rodrigo Garcia‘os režisuotą spektaklį Ronaldo, McDonaldo klauno istorija ir choreografo Xavier‘o le Roy šokio spektaklį Self Unfinished. Šių kūrinių analizė atskleidžia, jog metamorfozė ne dvigubina realybę, bet tiesiogiai skverbiasi į Tikrovę, kuria skirtingas jos būkles ir transformacijas. Kartais šios transformacijos mus šokiruoja ir kelia siaubą; tačiau tai yra kaina, kurią reikia sumokėti už Tikrovės patirtį: negalime tikėtis, jog patirsime Tikrovę, patys išlikdami nepaliesti šių pokyčių.
Type of document
type::text::journal::journal article::research article
Language
Anglų / English (en)