Use this url to cite publication: https://hdl.handle.net/20.500.12259/32215
Options
What does “Our history” look like today? Political theatre in postwar Germany performing histories of national socialism and the holocaust
Author(s)
Naumann, Matthias |
Title
What does “Our history” look like today? Political theatre in postwar Germany performing histories of national socialism and the holocaust
Other Title
Kaip šiandien atrodo „mūsų istorija“? Istoriniai spektakliai apie nacionalsocializmą ir Holokaustą politiniame pokario Vokietijos teatre
Is part of
Meno istorija ir kritika, 2010, nr. 6, p. 25-31
Journal Title
Journal Issue Title
Date Issued
Date Issued | Issue | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2010 | 6 | 25 | 31 |
Abstract
In 1964, the East-German playwright Peter Hacks wrote to his, at that time already again West-German friend and fellow playwright, Heinar Kipphardt, who during those years was deeply absorbed in writing political documentary plays about recent historical events: “[I]t is odd, that you always make plays according to documents. The only informative documents from former times are – if I at all know how to read – plays.”1 Following this remark, which, as many of Hacks’ remarks in his letters, shouldn’t be taken too seriously, but seriously enough, one could understand plays performing history as documents of how the past was perceived in the past and presented as history. In modern states, a politico-historical discourse about the past’s transformation into history, or histories, shapes the “collective identity” in important aspects of political self-conception and thus configures current potentials of political action. This applies not only to an entire political system, like a nation state, but also to the various political collectives active as parts forming it, different as they may be.
Pjeses apie istorinius įvykius galima suvokti kaip istorijos atkūrimo pastangas, būdingas tam tikram laikmečiui, ir kaip sociopolitinio visuomenės diskurso atspindį. XX a. antrosios pusės vokiečių teatre daugelis reikšmingiausių politinių pjesių buvo susiję su atskirų nacionalsocializmo, Antrojo Pasaulinio karo ir Holokausto aspektų scenine reprezentacija. Šios pjesės siūlo teatrui scenoje vaizduoti kariškius ir SS narius, persekiojamus žydus ir nusikaltėlius, minias pakalikų ir apskritai – nacionalinę vokiečių bendruomenę. Reprezentacijoms būdingas kritinis santykis, kai politizuojamos nusistovėjusios socialinės praktikos, vertybės ir ideologiniai visuomenės modeliai, ir integruojamas santykis, kai toliau laikomasi hegemoninės socialinės santvarkos, tik iš dalies ją keičiant, o iš dalies pritaikant prie pasikeitusių istorinių aplinkybių, tačiau neabejojant giluminėmis ideologinėmis struktūromis, ar jos būtų susijusios su militarizmu, antisemitizmu ar nacionalizmu. Straipsnyje analizuojama politinių ir integravimo aspektų sąveika istoriniuose spektakliuose, siejant su platesniu sociopolitiniu diskursu, ypač akcentuojant kariškių reprezentaciją (Carlo Zuckmayerio Velnio generolas, 1947); politinio tarpininkavimo klausimą (Rolfo Hochhutho Atstovas, 1963); žydų personažų reprezentaciją kaip „skirtingų“ arba „normalių“ (Heinaro Kipphardto Džoelis Brandas: sandėrio istorija, 1965 ir Brolis Eichmannas, 1983); ir, galiausiai, kaip spektaklio recepcijos istorija tampa jo pastatymų scenoje istorija (Franko Castorfo Velnio generolas, pastatytas 1996).
Type of document
type::text::journal::journal article::research article
Language
Anglų / English (en)