Monako šachmatų klubo prezidentas – apie didmeistrį A. Butnorių

Lietuvos šachmatų legenda, daugkartinis šalies čempionas, Pasaulio senjorų čempionas, didmeistris Algimantas Butnorius savo laiku atstovavo ne tik Lietuvai, bet ir kitai mažai, tačiau šachmatų sporte solidžią reputaciją turinčiai šaliai – Monakui. Amžinatilsį A. Butnorių puikiai prisimena ir Monako šachmatų klubo prezidentas Jean Michel Rapaire, kurį pakalbino Kauno šachmatų klubo „Margiris“ valdybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros docentas dr. Tomas Kavaliauskas.

Tomas Kavaliauskas: Kadangi mudviejų pokalbis skiriamas Lietuvos skaitytojui, galimai nebuvusiam Monake, juolab jo šachmatų klube, reikėtų pristatyti jį plačiau – kokia yra šio klubo istorija, pasiekimai?

Jean Michel Rapaire: Monte Karlo šachmatų klubas (CEMC, pranc. Le Cercle d’Echecs de Monte-Carlo) yra įsikūręs vos 10 minučių pėsčiomis nuo garsiojo Monte Karlo kazino. CEMC oficialiai egzistuoja nuo 1949 m., pastaruosius 25 metus dalyvauja Prancūzijos šachmatų federacijos vykdomose varžybose.

1994-aisiais CEMC debiutavo su 8 žaidėjų komanda 4-ojoje Prancūzijos lygoje ir per ketverius metus užtikrintai prasimušė į aukščiausiąją šalies lygą „Top 16“. Šioje elitinėje lygoje Monte Karlo klubas dalyvavo 8 sezonus, nuo 1999 iki 2006 metų – per tą laiką jis dukart tapo Prancūzijos klubų lygos čempionu ir triskart pelnė lygos sidabrą. Klubui atstovavo žinomi Europos didmeistriai, tokie kaip Ulf Andersson, Aleksandr Morozevič ir kiti.

Nuo 2007 m. Monte Karlo šachmatų klubas savo veiklą nukreipė link jaunimo ir moterų šachmatų sporto. Sukūrėme savo moterų „Dream Team“ komandą, kuri rekordinius septynis kartus iškovojo Europos moterų šachmatų klubų taurę, o prie pergalių prisidėjo ir tarptautinės didmeistrės, tokios kaip Pia Cramling iš Švedijos. Jau trečią sezoną klubo nare yra ir žvaigždė iš Jūsų šalies, Deimantė Daulytė-Cornette.

T.K.: Klubo nariu yra tapęs ir kitas lietuvis – Algimantas Butnorius. Ar atsimenate, kaip jis pirmą kartą pravėrė klubo duris? Tikriausiai šachmatų kalba bendrauti buvo lengviau, nei žodžiais – juk jis nemokėjo prancūziškai?

J.M.R.: O taip, atsimenu tai puikiai! Įžanga į mūsų pažintį prasidėjo 2012 metų lapkričio pabaigoje, kai telefonu bendravau su jo dukros vyru. Kadangi Algimantas nekalbėjo nei prancūziškai, nei angliškai, aš gi – nei rusiškai, nei vokiškai, jo žentas pristatė man šį šachmatininką, paaiškino, kad jis nori pamatyti Monako šachmatų klubą.

Nutarėme susitikti kavinėje „Café de Paris“, esančioje Kazino aikštėje, ir ten pabendravome, per tarpininką. Papasakojau Algimantui apie mūsų klubo gyvenimą, įvairias mūsų komandas, dalyvavimą Prancūzijos lygose, mūsų nuolatinį dėmesį moterų ir jaunimo šachmatų plėtotei. Kartu pabrėžiau ir mūsų klubo išskirtinumą, kadangi jis įkūnijo ir visą Monako šachmatų federaciją. Dėl šios priežasties galėjome dalyvauti ir pasaulinėje Šachmatų olimpiadoje bei Europos mažųjų valstybių čempionate.

Vėliau nuėjome į mūsų Monte Karlo šachmatų klubą, ir Algimantas galėjo įsitikinti, kad tai – tarsi mažas muziejus. Visos sienos uždengtos įrėmintomis afišomis apie Šachmatų olimpiadas, žymųjį „Melody Amber“ turnyrą, visur kabo nuotraukos iš varžybų, o lentynose pūpso Monte Karlo klubo ir Monako rinktinės iškovotos taurės bei kiti atminimo trofėjai.

Aš tikiu, kad Algimantas tikrai buvo laimingas, jungdamasis prie mūsų klubo. Jo akys žibėjo!

Mažiau nei po savaitės, 2012-ųjų gruodžio 8-ąją, Algimantas Butnorius žaidė pirmąją savo partiją mūsų CEMC klubo sudėtyje – Nicoje, prieš „Montpellier“ komandą. Į Nicą keliavome automobiliu, trise: su manimi vyko Algimantas ir kitas didmeistris, Igor Jefimov.

Algimantas žaidė prie trečiosios mūsų CEMC komandos lentos (Prancūzijos lygoje kiekvienas mačas vyksta prie 8 lentų – vert. past.) baltosiomis figūromis prieš jauną prancūzų didmeistrį  Fabien’ą Libiszewskį (FIDE reitingas – 2503). Algimantas (jo FIDE reitingas – 2395) laimi šią partiją ir mūsų Monte Karlo klubas nugali mače 4:2. Iš viso pasiekėme 4 pergales, 2 partijas pralaimėjome bei 2 baigėsi lygiosiomis.

T.K.: 2016-aisiais, kuomet Algimantas šventė 70-ies metų jubiliejų, jis dalyvavo Monako turnyre ir laimėjo trečią vietą. Ką galėtumėte pasakyti apie šį turnyrą? Ar tame turnyre jis buvo vienintelis užsienietis, nekalbantis prancūziškai?

J.M.R.: Mūsų mažai Monako kunigaikštystei tai buvo tikrai stiprus čempionatas, kurio dalyvių gretose buvo trys didmeistriai – David Marciano, Igor Jefimov ir Algimantas – bei du tarptautiniai meistrai: Igor Berezovskij ir Pierre Villegas. Šis Monako čempionatas buvo tikrai labai svarbus, nes pagal jo dvejų paskutinių metų rezultatus mes formavome šalies olimpinę rinktinę.

Algimantas tikrai nebuvo vienintelis čempionato dalyvis, nekalbėjęs prancūziškai. Nei I. Jefimovas, nei I. Berezovskis nekalba prancūziškai. Tiesa, Algimantas nešnekėjo ir angliškai, tačiau su abiem Igoriais jis bendraudavo kažkokia kalba – gal rusiškai, o gal vokiškai.

T.K.: Ar Algimantas laimėjo kokių nors reikšmingų pergalių žaisdamas už Monako klubą, kaip už komandą? Koks tokių laimėjimų kontekstas?

J.M.R.: Aš gerai atsimenu, kad Algimantas būdavo tikrai laimingas, atstovaudamas mūsų CEMC komandai. Šachmatai buvo jo didžiausia aistra. 2013 m. sezono metu jis CEMC sudėtyje surinko 5,5 taško iš 9 galimų (4 pergalės, 3 lygiosios, 2 pralaimėjimai). Tą sezoną CEMC klubas dalyvavo antrojoje Prancūzijos lygoje „Nationale 1“ ir užėmė antrąją vietą. Algimantas tais metais tris partijas iš devynių sužaidė prie pirmosios mūsų klubo lentos.

T.K.: Pats svarbiausias asmeninis Algimanto pasiekimas tikriausiai buvo 17-asis Pasaulio senjorų čempionatas 2007-aisiais, kur jis tapo čempionu. 2006-aisiais ir 2007-aisiais jis taipogi laimėjo Europos senjorų šachmatų turnyrų sidabrą. Kaip jauni žaidėjai vertina tokius pasiekimus? Ar juos sumenkina tas faktas, kad tai pasaulio „senjoro“ auksas? Ar jaunoms kylančioms žvaigždėms palieka įspūdį senjorų turnyrai – juk tie senjorai yra ne kas kita, o legendiniai žaidėjai, visą gyvenimą atidavę šachmatams skynę laurus jaunystėje? Ar jauni žaidėjai studijuoja senjorų didmeistrių partijas, ar vis tik jie renkasi analizuoti Magnuso Carlseno ir Fabiano Caruanos partijas?

J.M.R.: 2015 metais Algimantas tapo Monako vicečempionu, o 2016-aisiais laimėjo Monako čempionato bronzos medalį. Šiuose čempionatuose nemažai mūsų jaunimo turėjo progą susitikti prie lentos su Algimantu. Manyčiau, kad šias sankirtas tiksliausiai apibūdintų žodis “pagarba”, mat mūsų jauniai būdavo tikrai patenkinti, gavę progą pasigalynėti su tokiais pajėgiais ir patyrusiais žaidėjais kaip I. Jefimovas, D. Marciano bei legendinis A. Butnorius. Jaunoji mūsų čempionė, moterų FIDE meistrė Mathilde Chung labai didžiavosi savo pasiektomis lygiosiomis prieš Algimantą.

Visiems čempionatams mes rimtai ruošdavomės, įskaitant ir Pasaulio komandinį senjorų čempionatą.

T.K.: Pabaigai norėčiau paklausti, ar yra tokia Algimanto sužaista šachmatų partija, kuri jums asmeniškai paliko itin gilų įspūdį? O gal yra partijų debiutai, kuriuos Algimantas teorine prasme sužaidė neįprastai kūrybingai, nustebindamas?

J.M.R.: Jau būdamas 70 metų amžiaus, Algimantas dalyvavo pasaulinėje Šachmatų olimpiadoje Baku 2016 metais. Vien šis faktas jau savaime yra pasigėrėtinas pasiekimas. Olimpiadoje jis atstovavo mūsų Monako kunigaikštystei. Įsiminė jo partija prieš meistrą iš Venesuelos Daniel Pulvett (FIDE reitingas 2434). Žaisdamas juodaisiais, Algimantas aštriose komplikacijose laimėjo pėstininką, vėliau ilgai spaudė savo 25-erių metų priešininką, kuriam tik vargais negalais po ilgos ir sunkios gynybos pavyko išsigelbėti lygiosiomis 68-u ėjimu.

Baku aš aiškiai mačiau, kokią laimę ir pasitenkinimą jautė Algimantas, galėdamas vėl dalyvauti Olimpiadoje.

T.K.: Dėkoju už pokalbį.

Atsakymus iš prancūzų kalbos vertė aštuonis kartus Lietuvos šachmatų čempionas GM Šarūnas Šulskis.