Gegužės 3-osios Konstitucija: skaudžios pasekmės Lietuvos interesams

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, profesorius Juozas Skirius

Šiemet minėjome 1791-ųjų gegužės 3 dienos Konstitucijos 230-ąsias metines. Šis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dokumentas yra teisėtai laikomas pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje, po JAV, rašytine konstitucija. Tačiau, deja, šios konstitucijos įgyvendinimas turėjo skaudžiai paliesti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus – tai yra, lietuvių tautos tolesnio egzistavimo klausimą.

Lenkijos Seime sukakties proga gegužę buvo surengtas iškilmingas posėdis, kuriame kalbėjo šalies prezidentas Andžejus Duda ir svečias iš Lietuvos, prezidentas Gitanas Nausėda. Atkreiptinas dėmesys į Lenkijos Seimo pirmininkės Elzbietos Vitek pasisakymą, kuriame ji aiškiai įvardijo, kad Konstitucija – Lenkijos istorijos palikimas. To tikrai niekas nesiekia paneigti. Kiekvienas Lenkijos pilietis su didžiausia pagarba privalo švęsti tą jam labai svarbų praeities įvykį. Lietuvos piliečiams – tai buvusios mūsų bendros su lenkais istorijos svarbus faktas, kurį privalome žinoti, vertinti. Tačiau reikia matyti ne tik Konstitucijos svarbą ir privalumus, bet ir bandymą ignoruoti Lenkijos ir Lietuvos valstybių konfederacijos gyvastingumą palaikančias LDK valstybingumo galias.

Žiniasklaida Lietuvoje gana gausiai paminėjo šį ATR Seimo priimtą dokumentą, kuris savo forma ir turiniu atitinka šiuolaikinės konstitucijos sampratą. Publikuotuose internetiniuose straipsniuose ir dokumentikoje plačiai nušviesta šio istorinio dokumento pozityvioji pusė. Akivaizdu ir neginčijama, kad priimdamas šį dokumentą, Ketverių metų reformų seimas siekė išsaugoti Lenkijos valstybingumą, apginti mirtino pavojaus akivaizdoje atsidūrusią nepriklausomybę. Neatsitiktinai Lenkijos istorikai akcentuoja, kad po Pirmojo pasaulinio karo naujoji Lenkijos valstybė kūrėsi šios Konstitucijos idėjų pagrindu. Ne veltui Lenkijos valstybėje gegužės 3 d. nuo 1919 metų įteisinta Konstitucijos diena, kaip valstybinė šventė.

Prisimenant konstituciją, Lietuvos klausimas – pamirštas

Prieš dvidešimtmetį, minint Konstitucijos 210-ąsias metines, Lenkijoje buvo akcentuojamas demokratinis jos pobūdis ir dokumente skelbiamų, tuo metu pažangių, idėjų poveikį būsimam teisinių valstybių kūrimui. Tiesa, ši Konstitucija, palyginus su iki jos buvusia situacija, turi pranašumų: ATR seime atsisakyta liberum veto – seimo nario teisės uždrausti ir panaikinti bet kurį nutarimą, pakeičiant jį daugumos principu; į seimą įtraukti miestiečiai su patariamuoju balsu; iš feodalų pareikalauta sudaryti sutartis su pavaldiniais, taip siekiant užtikrinti teisišką jų gynybą ir savigyną.

Šiemet ir Lietuvoje parodytame lenkų dokumentiniame filme „Gegužės 3-osios Konstitucija ir dabartis“ žinomi Lenkijos tyrinėtojai ir keletas užsienio istorikų plačiai aptarė šio dokumento atsiradimo tarptautines sąlygas. Jie akcentavo laisves – teigė, jog Konstitucijos istorija atsako į klausimą, kodėl verta būti piliečiu, o ne vergu. Šis dokumentas, anot jų, svarbus kaip tradicija prieš bet kokią diktatūrą. Vertinant Konstitucijos reikšmę, atsiranda jos palyginimas su „Švelniąja revoliucija“. Filme dominuoja Lenkija, bet Lietuvos, t. y. LDK, jau nėra. Tiesa, tarp kalbančiųjų yra keletas Lietuvos istorikų, bet jie, deja, atrodo blankiai, jų pasisakymai – bendros ir trumpos frazės, lyg būtų „apkarpytos“. Lietuvos klausimas taip ir liko neiškeltas.

Opios pasekmės LDK interesams ir lietuvių tautai

Tiesa, objektyviai įvertinti Gegužės 3 d. Konstituciją nėra lengva. Rengiant ir priimant šį dokumentą Seime šalia jau minėtų idėjų būta ir kitų, kurių įgyvendinimas turėjo opias pasekmes LDK interesams ir lietuviams kaip tautai. Kaip yra pažymėjęs teisės istorikas Vytautas Andriulis, „dokumentu iš esmės buvo bandyta ignoruoti Lietuvos ir Lenkijos Respublikos gyvastingumą palaikančias lietuviškojo valstybingumo galias, kurios sukūrė vieną iš pagrindų šiai respublikai egzistuoti“. Todėl Gegužės 3 d. Konstitucija labiau vertinama kaip valstybės dalies – lenkiškojo elemento – intelektualinių pastangų, kuriomis bandyta paneigti šios valstybės egzistencijos esmines prielaidas, rezultatą.

Kodėl taip atsitiko? Žymiausias Lenkijos teisės istorikas akademikas Juliušas Bardachas pastebėjo, kad, rengiant Konstituciją, Karūnos (Lenkijos didikų) konfederacijai įtakos turėjo Didžioji Prancūzijos revoliucija ir jos konstituciniai aktai. Lenkų istorikai Karūnos konfederatus įvardija kaip „vakarietiškos orientacijos reformatorius“. Besipriešinant šalies susiskaldymui į atskiras valdas, jakobinai skelbė Prancūzijos vieningumą, vientisumą. Taip gimė šūkis: „Prancūzija viena ir nedaloma“. Vienas svarbiausių reformatorių – Hugonas Kolontajus – tą šūkį priėmė ir pritaikė Lenkijos ir Lietuvos santykiams. Veikdamas slaptai nuo lietuvių, H. Kolontajus bandė sujungti Karūną su Lietuva. Tiesa, tai lėmė ne vien jakobiniškas pavyzdys – buvo mąstoma, kaip sustiprinti nusilpusią Abiejų Tautų Respubliką.

Įdomu pastebėti, jog tokią Karūnos reformatorių konspiraciją ypač akcentuoja lenkų istorikė Krystyna Zienkovska, atitinkamai pavadindama savo monografiją – „Gegužės 3-osios sąmokslas“. Taigi, lenkų konfederatai veikė slapta. Kadangi jų „sąmokslas“ išties buvo sėkmingai nuslėptas, lietuvių maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega apie Konstitucijos rengimo darbus nieko nežinojo. Tad šis dokumentas buvo parengtas taip, kad panaikintų Lietuvos ir Lenkijos valstybinį dualizmą – konfederaciją.

Apie valstybę konstitucijoje kalbama kaip apie vieningą politinį vienetą, kuris dažniausiai vadinamas Lenkija. Joje minima tik lenkų tauta ir Lenkijos kraštai. Nebėra po Liublino unijos seimų priimtuose dokumentuose (įvardinamos „konstitucijomis“) vartoto Abiejų Tautų Respublikos termino. Jokių nuostatų, skirtų Lietuvai, t. y. LDK, nebėra, net jos vardo neminima. Susidaro įspūdis, kad tai – lenkų provincija, kurioje gali veikti tik savo aukščiausiasis teismas. Akivaizdžiai įtvirtinama stipraus centro idėja, net neužsimenama apie galimą kai kurių lietuviškojo gyvenimo tradicijų palaikymą.

Konstitucijos tekstas apstulbino

Istorikai pažymi, kad Lietuvos bajorija daugiau palaikė Konstituciją nei nepalaikė. Kaip buvo iš tiesų? Reikia prisiminti Abiejų tautų susižiedavimo įstatą, kurį Seimas priėmė 1791 m. spalio 20 d. Kodėl jis atsirado, jei didelių problemų neiškilo? Svarbu ir tai, kad maršalka K. N. Sapiega nedalyvavo Konstitucijos teksto derinimuose – apstulbintas vientisos valstybės paskelbimo, jis pareikalavo šį dokumentą viešai svarstyti prieš paskelbiant.

Bijodamas, kad diskusija sudirgins labai stiprius senosios diduomenės instinktus, karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis puolė aiškinti, jog iš esmės Konstitucijoje vertę turi tik dvi nuostatos. Pirmoji – kad karalių rinkimai pakeičiami paveldimąja monarchija, nes rinkimai yra tapę destabilizacijos veiksniu. Ir antroji – nuolatinės Vyriausybės (įvardytos teisių sergėtoja) institucionalizavimas. Visa kita, anot karaliaus, galėjo būti diskutuotina.

Gegužės 5-ąją buvo paskelbtas naujas potvarkis, kuris akivaizdžiai plėtojo Konstitucijos idėją, vėl grįžtant prie istorinės „Abiejų tautų“ sampratos. Įpusėjus gegužei, svarstant seimų įstatymą, kalbama ir apie bendrą Abiejų Tautų seimą. Galų gale spalio 20 d. priimamas specialus įstatas, reiškiantis teisių užtikrinimą. Juo buvo įtvirtintas Karūnos ir LDK federacijos principas – nurodoma, kad bent pusė valdininkų ir institucijų vadovybės privalo būti iš LDK.

J. Bardacho nuomone, LDK pozicijos sustiprėjo: iki tol Lenkijoje buvo skiriamos Mažoji Lenkija, Didžioji Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o dabar, papildžius Konstituciją, Karūna ir LDK traktuojamos kaip lyg ir lygiavertės, pabrėžta dviejų tautų lygybė. Toks kompromisas atsirado kilus Lietuvos DK bajorijos nepasitenkinimui.

Tie, kurie gina valstybę, tapo atsakingi už ją

Pirmasis lietuvių istorikas, detaliai aprašęs Konstituciją ir jos ryšį su Lietuva, buvo Adolfas Šapoka. Jis pažymėjo, jog Konstitucijai didžioji dauguma bajorijos pritarė tik po spalio 20 dienos, o LDK miestai ją parėmė iškart – kadangi jos 3 straipsnis miestiečiams garantavo asmens neliečiamumo teisę, taip pat – teisę eiti administracines ar teismo pareigas, siekti karinių laipsnių. Bajorų seimas į savo gretas turėjo priimti 24 miestų įgaliotinius – taigi, miestiečiams atsiveria platesnės galimybės. Tuo pačiu išsiplečia ir tautos samprata – ją apima ne tik bajorai, bet ir miestiečiai bei laisvieji valstiečiai. Tie, kurie gina valstybę, tampa atsakingi už ją. Tai buvo, kaip pažymėjo Lenkijos istorikai televizijos laidoje, „labai svarbi žinutė Konstitucijoje apie valstybės santvarką“.

Deja, tolesni įvykiai pasuko link Targovicų konfederacijos, antrojo ir trečiojo valstybės padalijimo. Daugiau kaip 120 metų abi tautos – lietuviai ir lenkai – priklausė nuo svetimų. Su tuo nesusitaikė, nepriklausomybė atmintyje buvo gyva ir išliko nuolatiniu siekiu, kova už savo laisvę: tą rodė teikiama parama Napoleonui Bonapartui, 1831 ir 1863-64 metų sukilimai, tautiniai judėjimai XIX a. antroje pusėje.

Tai ir atvedė abi tautas prie modernių Lenkijos ir Lietuvos valstybių sukūrimo po Pirmojo pasaulinio karo. Jeigu naujoji Lenkija kūrėsi pagal Gegužės 3 d. Konstitucijos idealus, tai Lietuvos valstybės kūrimas vyko grynai tautiniu pagrindu, remiantis nacionaline teorija, dar XIX a. kilusia iš tos pačios Didžiosios Prancūzų revoliucijos, aukštinant senąją Lietuvos valstybę.