Žaidimas ir improvizacija spektakliuose vaikams ir jaunimui lietuvių teatre (XX a. antroji pusė – XXI a.pradžia) (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjama itin problemiška, teatrologų beveik netyrinėta, specifinė kultūros sritis – spektakliai vaikams ir jaunimui lietuvių teatre XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Analizuojama žaidimo ir teatro, kaip kultūros fenomenų, samprata ir santykių dinamika, išskiriant jų sąsajas ir skirtumus, aptariami glaudūs vaikų žaidimų ir teatro priežastiniai ryšiai, atskleidžiama žaidimo ir teatrinės improvizacijos sąveika bei plačios taikymo spektakliuose vaikams ir jaunimui galimybės. Moksliškai tiriama žaidimo ir improvizacijos spektakliuose vaikams ir jaunimui lietuvių teatre apibrėžtis ir genezė, raidos bruožai, tendencijos ir dėsningumai, išskiriami pagrindiniai spektaklių tipai, kūrybos principai ir svarbiausi raiškos bruožai, išryškinantys skirtį ir autonomiją tradicinio suaugusiųjų teatro modelio atžvilgiu. Siekiama įrodyti, kad lietuvių teatre novatoriški eksperimentiniai spektakliai vaikams ir jaunimui savitą, originalią teatro kalbą kuria ne kopijuodami tradicinius spektaklius, o kūrybiškai atkurdami ir modeliuodami kasdieninių vaikų vaidmeninių-siužetinių žaidimų strategijas. Pasitelkus mokslinius instrumentus ir prieigas, siekiama moksliškai ištirti ir teoriškai apibendrinti aptariamą teatro reiškinį ir tuo iš dalies užpildyti didelę spragą mūsų kultūros istorijoje ir teatrologijos moksle.
