Vyraujančių Lietuvos miškuose medžių rūšių ekofiziologinių reakcijų į aplinkos veiksnių kaitą dėsningumai
Anotacija
Miško ekosistemos – vienas kertinių biosferos elementų, aktyviai dalyvaujantis medžiagų apykaitos cikluose, palaikantis aplinkos stabilumą, biologinę įvairovę, nenutrūkstamą miško žaliavų tiekimą, ekonominį stabilumą. Didžioji dalis regiono miškų yra ūkiniai, jų rūšinė sudėtis, struktūra didele dalimi yra sąlygoti mūsų sprendimų. Tik gerai pažindami atskiras rūšis, prognozuodami jų reakcijas į aplinkos kaitą, gebėsime priimti ilgalaikius tvarius sprendimus, palaikyti sveikas ir produktyvias ūkines miško ekosistemas ir taip sumažinti neigiamą klimato kaitos poveikį. Tyrimų metu kompleksiškai įvertintas atskirų aplinkos veiksnių poveikis brandžių, dominuojančių šalyje medžių rūšių: paprastosios pušies (Pinus sylvestris L), paprastosios eglės (Picea abies (L.) H. Karst) ir karpotojo beržo (Betula pendula L.), metiniam augimui, vandens apytakos ir fotosintezės procesams. Naujai išaiškintas beržų augimą slopinantis, o spygliuočių skatinantis kylančios metinės temperatūros poveikis. Išskirta birželio mėnesio kritulių kiekio ir temperatūrų svarba tirtų rūšių metiniui augimui. Remiantis sulčių tėkmės ir fotosintezės procesų tyrimais išryškintas išskirtinis brandžių eglių jautrumas ir sąlyginė beržų nejautra į sausras ir karščio bangas. Remiantis fiziologinėmis brandžių medžių reakcijomis, naujai įvertintas galimas klimato kaitos poveikis ir jo mechanizmas tirtų rūšių būklei, jų adaptacinės galimybės.
