Viešoji politika religinių bendruomenių atžvilgiu Lietuvoje ir Latvijoje (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Religinės bendruomenės yra aktyvūs visuomenės dalyviai, turintys ,,specifinę“ reikšmę valstybės gyvenime. Tradiciškai religinės bendruomenės savo veiklos apimtimi suprantamos kaip turinčios platesnius – socialinius tikslus nei kitos organizacijos. Religinės bendruomenės yra svarbus demokratinės valstybės elementas, turintis visuomenės palaikymą dėl viešai teikiamos naudos (viešųjų paslaugų teikimo, socialinės ir karitatyvinės veiklos, moralinių aspektų). Nors tiksliai pamatuoti religinių bendruomenių vykdomos socialinės ir karitatyvinės veiklos naudą yra sunku, tačiau ji yra neabejotina ir dėl šios priežasties valstybės yra suinteresuotos bendradarbiauti su religinėmis bendruomenėmis. Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir Latvijos valstybių viešąją politiką religinių bendruomenių atžvilgiu ir nustatyti pagrindinius veiksnius, lemiančius skirtingą religinių bendruomenių traktavimą. Darbe pasirinkta analizuoti 3 tas pačias Lietuvoje ir Latvijoje veikiančias tradicines religines bendruomenes: lotynų apeigų katalikus, ortodoksus (stačiatikius) ir evangelikus liuteronus. Darbo rezultatai parodė, jog: skirtingai traktuojama Lietuvos ir Latvijos valstybių rėmimo politika, Lietuvos įsipareigojimai finansiškai remti religines bendruomenes – kasmetiniai, Latvijos atveju – neįsipareigojama; Lietuvos atveju tarptautinės sutartys su Vatikanu tiesiogiai turėjo įtakos diskriminacinių sąlygų atsiradimui kitų tradicinių religinių bendruomenių atžvilgiu. Šie ir kiti aspektai atskleidė netolygų valstybių viešosios politikos taikymą religinių bendruomenių atžvilgiu.
