Rusijos grėsmės formavimas Lietuvos užsienio ir saugumo politikos diskursuose po Krymo okupacijos
Anotacija
Disertacijoje analizuojama, kaip subjektyvūs nacionalinės tapatybės elementai daro įtaką valstybei kylančių grėsmių vertinimui bei tam, kokių politinių praktikų imamasi reaguojant į jas. Disertacija kvestionuoja neoklaisikinių realistų teorijoje suformuotą nuostatą, kad, siekiant suprasti valstybių elgesio motyvus tarptautinių įtampų metu, pirmiausiai reikia vertinti tarptautinės struktūros dinamiką. Darbe laikomasi nuostatos, kad priešingai nei tvirtina neoklasikinio realizmo paradigma, tarptautinių įtampų atvejais vidaus lygiu susiformavę veiksniai (įsiterpiantys kintamieji) tampa saugumo ir užsienio politikos praktikų motyvacijos pagrindu. Disertacijos tyrime įsiterpiančiuoju kintamuoju laikoma nacionalinė tapatybė. Kaip rodo analizuotas Lietuvos atvejis, valstybė, kurios tapatybė yra persipynusi su grėsmę keliančiu subjektu, gali atmesti intencijas krizines situacijas spręsti įprastomis priemonėmis. Tai eventualiai skatina pateisinti sprendimus, didinančius saugumo dilemą ar ekonominių kaštų rizikas. Disertacijoje atlikta analizė suponuoja išvadą, kad Rusijai okupavus Krymą, Lietuvoje, vertinant grėsmę ir artikuliuojant saugumo bei užsienio politikos praktikas, dominavo būtent vidaus lygmens veiksniai: saugumo praktikos ir grėsmių diskursai konstruojami ne vertinant kompleksiškos tarptautinės (politinės ir ekonominės) struktūros specifikas ir vykdant balansavimą, bet remiantis tapatybinių elementų argumentais.
