Riboto pakaltinamumo sampratos problematika Lietuvos baudžiamojoje teisėje (Teisė 01 S)
Anotacija
Lietuvoje dar iki naujojo baudžiamojo kodekso priėmimo 2000 metais buvo atkreiptas dėmesys į asmenų su psichikos sutrikimais baudžiamosios atsakomybės problematiką. Mokslinėje doktrinoje buvo ginčijamas riboto pakaltinamumo sampratos nepripažinimas, pažymint, jog esama nemažai žmonių, kurie tik iš dalies supranta savo veiksmų prasmę ir gali juos valdyti, ir kurie, vargu, ar gali būti prilyginti visiškai psichiškai sveikiems. Atsižvelgiant į tai, kad galiojantis baudžiamasis įstatymas nesudarė galimybės švelninti baudžiamosios atsakomybės asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas dėl tam tikrų psichikos sutrikimų, nepanaikinančių pakaltinamumo, tačiau jį apribojančių, bei tuo pačiu siekiant vykdyti humaniškesnę baudžiamąją politiką, teikiant prioritetą žmogaus teisėms, įvestas riboto pakaltinamumo institutas. Moksliniame diskurse pastebima, jog, nepaisant augančio teisiamų asmenų su psichikos sutrikimais skaičiaus, riboto pakaltinamumo institutas taikomas retai, be to, trūksta tyrimų, susijusių su minėto instituto funkcionavimu teismų praktikoje, siekiant efektyvesnio jo taikymo. Atsižvelgiant į medicinos mokslo pažangą, taip pat tikslingas ir tam tikrų būsenų, siejamų su ribotu pakaltinamumu, atitikimo medicininiam suvokimui įvertinimas. Kadangi riboto pakaltinamumo nustatymo praktika kelia abejonių, nėra aiškus jo santykis su nepakaltinamumu bei kitomis būsenomis, esančiomis atskirų nusikalstamos veikos sudėčių dalimi (gimdymo nulemta būsena ir fiziologiniu afektu), tyrimu siekiama atskleisti pačią riboto pakaltinamumo sampratą, identifikuojant ir apibrėžiant jos turinį sudarančius medicininį ir juridinį kriterijus Lietuvos ir užsienio baudžiamuosiuose įstatymuose ir teismų praktikoje bei įvertinti jo santykį su gimdymo nulemta būsena ir fiziologiniu afektu.
