Pastoralinės lietuvių literatūrinio naratyvo strategijos (1945-2010) (Filologija 04 H)
Anotacija
Disertacija grindžiama nuostata, jog ribinės, kultūrinio virsmo situacijos, slenkstiniai (istoriniai) periodai provokuoja skirtingų pastoralinių strategijų atsiradimą. Disertacijos tikslas – identifikuoti 1945–2010 m. lietuvių literatūrinių naratyvų pastoralines strategijas ir atskleisti įvairiapusį, dinamišką pastoralizmo reiškinį. Tikslui pasiekti pasitelkiamos parankios (post)klasikinės naratologijos, ekokritikos ir sociokritikos metodologinės ir teorinės atramos. Tiriant lietuvių išeivių (P. Andriušio, A. Baranausko, M. Katiliškio, J. Meko, B. Pūkelevičiūtės), sovietmečiu Lietuvoje rašiusių autorių (J. Apučio, B. Radzevičiaus, A. Ramono) bei XXI a. pradžioje parašytus G. Beresnevičiaus, P. Dirgėlos, M. Ivaškevičiaus literatūrinius tekstus išskirti ir konceptualizuoti du naratyviniai judesiai – gręžimosi atgal (į praeities laiką ir prarastas vietas) ir utopiško žvilgsnio į ateitį, reiškiančio alternatyvių tikrovės modelių paieškas. Detali pasirinktų tekstų analizė atskleidė, kad pastoralinė atsitraukimo strategija pasitelkiama susidūrus su neįveikiamais socioistorinio, politinio gyvenimo pokyčiais, egzilinėmis (išeiviškomis, kuomet pasitraukiama fiziškai, bei ,,vidinės emigracijos“ sovietmečiu) patirtimis. Atotrūkį nuo lietuvių literatūroje dominuojančios pastoralinės atsitraukimo strategijos ryškiausiai ženklina naujausi XXI a. pradžios tekstai – pastoralinės kito pasaulio kūrimo strategijos pavyzdžiai. Konceptualizuotos dvi skirtingos pastoralinės strategijos leido aktualizuoti pastoralinį rašymą kaip tekstą, atsirandantį sudėtingais istoriniais tarpsniais, kultūrinio virsmo periodais, todėl kalbantį aktualiomis gyvenamosios tikrovės reikšmėmis.
