Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bažnyčių varpai ir jų gamintojai (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacijoje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bažnyčių varpai ir jų gamintojai. Darbas apima chronologinį periodą nuo XIV a. iki XVIII a. pabaigos. Pirmą kartą aptarti lietuviškosios kampanologijos šaltiniai bei pateikta išsami lietuviškosios kampanologinės literatūros apžvalga. Nemažai dėmesio skirta istorinių varpų gamybai ir puošybai – rekonstruotos senosios varpų gamybos ir puošybos technologijos, atskleisti pagrindiniai varpų puošybos būdai ir kompozicinės schemos, aptariamos varpų isnkripcijos, nagrinėjami jų tipai bei paleografija. Disertacijoje surinkti ir pateikti duomenys apie seniausius išlikusius Lietuvos varpus, atskleista ankstyvųjų varpų istorija, išsiaiškintos pagrindinės Lietuvos varpų dirbtuvės bei užsienio varpų gamybos centrai tiekę instrumentus į mūsų kraštą. Aptariami Lietuvos varpams lemtingi istoriniai įvykiai, jų pasekmės ir varpuose išlikę atspindžiai. Daug dėmesio skirta Lietuvoje dirbusiems varpų liejikams – aptariamas atskirų meistrų kūrybinis palikimas, pateikta išlikusių varpų menotyrinė analizė, atskleisti atskiriems autoriams būdingi savitumai. Daugiausiai dėmesio skirta gausiausiai išlikusiam baroko epochos varpų paveldui ir visų pirma reikšmingiausiems, meistrams – J. Breuteltui ir J. Delamarsui. kilusiems iš Lotaringijos. Atskleidžiamas J. Breutelto kūrybos inovatyvumas ir jis laikomas pirmuoju baroko epochos varpų liejiku ne tik LDK, bet ir platesniame Baltijos jūros pietryčių regione. Pirmą kartą plačiau apibūdinama XVIII a. Vilniuje veikusi tėvo ir sūnaus Tomo ir Antano Apanavičių liejykla ir joje nulieti varpai, kurie, daugumoje neturintys gamintojų signatūrų.
