Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos politika europinės integracijos kontekste (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Lyginant su europine praktika, nacionalinė atsinaujinančių išteklių energetikos politika yra sąlyginai nauja viešosios politikos sritis, pradėjusi formuotis po Lietuvos stojimo į ES. Atsižvelgiant į tai, kad ilgą laikotarpį Lietuvoje nevyko platesnio masto atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra ir neegzistavo jos reguliavimo praktika, šioje srityje iki šiol kyla politinio, teisinio ir ekonominio pobūdžio problemų. Todėl disertacijos tikslas yra ištirti pagrindinius stimulus ir kliūtis nacionalinės atsinaujinančių išteklių energetikos politikos formavimui(si) bei įgyvendinimui Europos integracijos kontekste, atsižvelgiant į Lietuvos prisiimtus europinius į(si)pareigojimus. Lietuvoje neegzistuojant ilgalaikei atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros strategijai ir ilgą laikotarpį esant fragmentuoto šios srities reguliavimo praktikai, empirinė nacionalinės atsinaujinančių išteklių energetikos politikos analizė padeda identifikuoti pagrindines šio sektoriaus politinio, teisinio ir institucinio pobūdžio problemas, numatyti potencialius jų sprendimo būdus ir pateikti rekomendacijas, o taip pat prognozuoti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros kryptis, kitaip tariant, suformuoti prielaidas nacionalinės atsinaujinančių išteklių energetikos politikos strategijai. Disertaciją sudaro 3 dalys, t.y., tyrimo modelio konstravimas, europinės integracijos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos srityje (tarpvyriausybinių derybų) tyrimas ir nacionalinės atsinaujinančių išteklių energetikos politikos analizė.
