Lietuvių kalbos samplaikos (Filologija 04 H)
Anotacija
Darbo objektas yra lietuvių kalbos samplaikos, apibrėžiamos kaip dvižodžiai ar ilgesni iš kaitomų ir nekaitomų žodžių sudaryti stabilieji junginiai, sudarantys vientisos reikšmės leksinį vienetą, kuris dažniausiai vartojamas nesavarankiškos (tarnybinės) kalbos dalies funkcija. Disertacijos tyrimo tikslas – ištirti lietuvių kalbos samplaikų, kaip leksinio vieneto, pasižyminčio formos ir turinio stabilumu, autonomiškumą.
Darbo šaltiniai: neanotuotas Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, morfologiškai anotuotas lietuvių kalbos tekstynas ir lygiagretusis vokiečių–lietuvių kalbų tekstynas. Darbo metodai: aprašomasis metodas, tekstynų lingvistikos metodas, statistiniai metodai, gretinamasis metodas.
Ginamieji teiginiai:
1. Remiantis išplėstąja frazeologijos samprata, samplaikos yra sustabarėjusių kalbos vienetų tipas, laikomas frazeologijos objektu nuo tada, kai tekstynų analize įrodytas šių junginių dažnumas ir vartojimo pastovumas.
2. Samplaikų stabilumas yra nevienodas. Samplaikų dėmenų traukos įverčio ir morfologinės paradigmos nuokrypio tyrimas rodo, kad samplaikų stabilumo laipsnį lemia samplaikų sandara.
3. Samplaikų kontekstui būdingas stabilumas arba kintamumas. Stabilesnių samplaikų kontekstas kintamas, todėl jos yra autonomiškesnės. Mažesniu stabilumu pasižyminčios samplaikos, kurių kontekstas labiau apibrėžtas, yra ne tokios autonomiškos.
4. Autonomiškesnės samplaikos labiau linkusios būti vertimo vienetais nei mažiau autonomiškos. Kuo samplaika autonomiškesnė, tuo didesnė tikimybė, kad samplaikos ir vertimo vieneto ribos sutaps.
