Lietuvių kalbos apibendrinamieji daiktavardžiai: leksinė reikšmė ir pragmatinės funkcijos (Filologija 04 H)
Anotacija
Disertacijos tikslas – ištirti apibendrinamųjų daiktavardžių, kaip išskirtinės funkcinės klasės, semantikos ir vartosenos ypatybes. Nors aptariamos visai klasei būdingos ypatybės, labiau susitelkiama į abstrakčiausios reikšmės apibendrinamųjų daiktavardžių atrankos paiešką ir analizę. Šaltinis – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Pagrindinis metodas – tekstynų lingvistikos.
Ginamieji teiginiai:
1. Remiantis leksinės gramatikos principais skiriama funkcinė apibendrinamųjų daiktavardžių klasė. Šie daiktavardžiai apibrėžiami dviem neatsiejamais aspektais: leksikos požiūriu tai bendros ir neapibrėžtos reikšmės žodžiai, o gramatikos atžvilgiu – vartojami sakinio dėmeniui, sakiniui ar teksto atkarpai apibendrinti.
2. Apibendrinamiesiems daiktavardžiams dėl semantikos ir vartosenos ypatybių būdingos teksto konstravimo ir vertinimo funkcijos. Kadangi šių daiktavardžių reikšmė bendra ir neapibrėžta, jiems būtina leksinė realizacija gretimame kontekste ir, atvirkščiai, dėl semantinių ypatybių apibendrinamieji daiktavardžiai paranki priemonė teksto atkarpoms apibendrinti.
3. Apibendrinamieji daiktavardžiai – plati ir atvira funkcinė klasė, dėl ją sudarančių daiktavardžių reikšmės įvairialypumo ir vartosenos įvairovės skirtina į atskirus poklasius. Tinkamiausi skyrimo kriterijai: reikšmės abstraktumas ir leksinio gramatinio junglumo galimybės.
4. Koligacija „N + tas + kad“ būdinga tipiškiems lietuvių kalbos apibendrinamiesiems daiktavardžiams. Joje visi daiktavardžiai vartojami abstrakčia reikšme.
