Lietuvių ir latvių periodika vaikams (1918–1940 (1944)): literatūriniai ir sociokultūriniai aspektai
Anotacija
Atsiremiant į teorines literatūros sociologijos, vaikų literatūros, kultūros ir komunikacijos studijų prieigas, disertacijoje tiriami svarbiausi 1918–1940 (1944) m. lietuvių ir latvių vaikų periodikos literatūriniai ir sociokultūriniai aspektai, atskleidžiantys šį spaudos žanrą kaip tam tikrą kultūros fenomeną, palaikantį vaikų literatūros lauko gyvybingumą, formuojantį tautinę ir regioninę tapatybę. Tyrimo šaltiniais pasirinkta dvylika ryškiausių Lietuvos ir Latvijos vaikų žurnalų. Pasitelkus kontekstinę ir komunikacijos funkcijų analizę, tiriami svarbiausi lietuvių ir latvių tautinę tapatybę konstruojantys elementai, žurnalų vaidmuo stiprinant vaikų literatūros ir vaikų rašytojo statusą, plėtojant tarpkultūrinę komunikaciją su kaimynine šalimi. Kontekstinė analizė atskleidė išspausdintų kūrinių jautrumą kontekstui, o komunikacijos funkcijų (informacija, koreliacija ir mobilizacija) modeliai leido įvertinti redaktorių strategijas, vaikų literatūros, ideologijos ir politikos laukų sankirtas. Nustatyta, jog mediacinė koreliacija būdingesnė lietuvių žurnalams. Latvių žurnaluose ryškesnė informacinė funkcija, liudijanti didesnį redaktorių pasitikėjimą adresato kompetencijomis. Tarpkultūrinę lietuvių ir latvių komunikaciją lėmė abiejų tautų prigimtinis poreikis apsibrėžti regioninę tapatybę, tačiau šios komunikacijos dinamiką stipriai veikė tarpvalstybinių santykių klimatas, skirtingos švietimo ir kultūros tradicijos ir istoriškai susiklostęs tautų požiūris vienų į kitas.
