„Laisvės rojus“: Nacionalistinis diskursas kaip vaizduotės politika Indijoje (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Nacionalizmas Indijoje, kurio sklaida prasidėjo XIX a. pabaigoje, buvo tiek konstruktyvus, tiek destruktyvus. Konstruktyvus, kadangi prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo, tuo būdu užbaigdamas kolonijinę erą. Destruktyvus, kadangi jo vidinė ideologinė architektūra yra dviprasmiška ir preištaringa – sukurdamas tautą bei nacionalinį identitetą, paremtą binarine opozicija tarp Paties ir Kito, ideologija nustato įtraukimo žymes bei segreguoja žmones pagal etninę ir/arba religinę tapatybę, taip pat palikdama nuolatinę atvirą galimybę radikalizacijai bei laisvės anihiliacijai.
Šiam tyrimui yra svarbios dvi temos – pirma, nacionalistinio diskurso Indijoje pagrindai, tautos egzistavimo pateisinimas ir sudėtingas idėjų tinklas, sudarantis tautos idėją, bei antra, kaip nacionalizmas, paremtas romantizmu ir troškimu užbaigti priespaudą tampa radikalia ideologija, siekiančia sunaikinti visuomenės heterogeniškumą. Šio tyrimo objektas yra nacionalizmo sklaida Indijoje XX a. pirmojoje pusėje, ir jos reprezentacija pasirinktuose literatūros kūriniuose ir kinematografijoje. Meninė kūryba yra svarbi, kadangi ji iš naujo komplikuoja įvykius ir idėjas, kurie dažnai yra bandomi supaprastinti didžiuosiuose naratyvuose ir dominuojančiuose diskursuose. Dėl tos priežasties yra teisinga manyti, jog individo istorija (romane, filme) gali tapti ir tampa vieša kultūros, visuomenės, politikos istorija. Šis tyrimas stengiasi atstatyti į viešojo gyvenimo paviršių individualiąją istoriją bei atskleisti alternatyvius diskursus, fiktyvius identitetus, demoralizuojančią politiką kuriant tautą – tai, kas yra nematoma oficialioje, triumfalistinėje nacionalizmo Indijoje istorijoje.
