Kurdų nacionaliniai judėjimai Turkijoje: vizijos,mobilizacijos strategijos ir tapatybės konstrukcijos keblumai
Anotacija
Šio tyrimo tikslas yra ištirti Turkijos kurdų nacionalinių judėjimų vizijos, mobilizacijos strategijų ir tapatybės konstravimo problemų priežastis bei šių problemų poveikį kurdų nacionalizmo ir tautinio tapatumo raidai. Tyrimo objektas nurodomas kaip nacionalistinių judėjimų vaidmuo formuojant naratyvą, kolektyvinį veiksmą, strateginę mobilizaciją, kolektyvinį tapatumą. Kurdai yra žinomi kaip viena didžiausių pasaulyje etninių grupių, kuri neturi valstybės. Šiuo metu ši etninė grupė gyvena 4 pagrindinėse Artimųjų rytų valstybėse – 25 % gyvena Turkijoje, 15 % Irane, 26 % Irake ir 15 % Sirijoje. Nuo vėlyvojo Osmanų imperijos laikotarpio iki šių dienų, ypač nuo pirmojo kurdų sukilimo, 1847 m. Mir Bedirxan sukilimo prieš centralizacijos politiką, kurdų kova už tautos apsisprendimo teisę perėjo kelis etapus, kurių metu vystėsi jų nacionalizmo ir nacionalinės tapatybės suvokimas, paraleliai su socialiniais bei politiniais pokyčiais. Šalyje besikeičiančios politinės aplinkos fazės padarė didelę įtaką kurdų judėjimų dinamikai. Konkrečiai kalbant apie Turkijos politinį kraštovaizdį, kaip parodo ši disertacija, ši šalis susidūrė su radikaliais pokyčiais, tokiais kaip, iš imperijos šalis tapo modernia respublika, iš kalifato pasaulietine sistema, iš heterogeniško pobūdžio valstybės į nacionalistinę valstybę, tokio virsmo dalimi tapo ne tik administracinis aspektas, virsmas didelę įtaką turėjo ir kurdų tautinei tapatybei, jų nacionalinei savimonei bei šios etninės bendruomenės keliamiems reikalavimams valdžiai. Atsiradę judėjimai ir organizacijos turėjo sukurti savo dinamiką priklausomai nuo vykusios transformacijos. Judėjimai ne tik priešinosi sistemai ar maištavo prieš ją, bet ir tapo pagrindiniais veikėjais kuriant kurdų tapatybės rėmus, viziją ar vizijas Kurdistano atžvilgiu, panaudojant išteklius ir kuriant strategijas.Judėjimai, pasirodę kurdų politinėje arenoje Turkijoje arba Šiaurės Kurdistane, yra savo eros produktai, todėl juos reikia vertinti skirtingose metodinėse sistemose. Šia disertacija analizuojami kurdų nacionaliniai judėjimai Turkijoje, juos suskirstant į 3 pagrindinius tarpsnius: ankstyvas judėjimų atsiradimas, Mir Bedirxan ir Sheikh Ubeydullah vėlyvaisiais Osmanų laikais; Kochgiri, Sheikh Said ir Dersim sukilimai ankstyvuoju Respublikos laiku; septintojo dešimtmečio judėjimai, Turkijos darbo partija (TIP), Revoliucinės Rytų kultūros širdys (DDKO) ir Kurdistano demokratų partija-Turkija (KDP-T); paskutinysis etapas prasidėjo su Kurdistano darbininkų partija (PKK) ir tęsiasi iki šių dienų. Galiausiai, šioje disertacijoje vertinamos politinės organizacijos šiuolaikinėje Turkijoje, Liaudies demokratų partija (HDP), Azadi (Laisvės judėjimas), Kurdistano demokratų partija (KDP), Kurdistano laisvės partija (PAK), Kurdistano partija (PAKURD), Kurdistano socialistų partija (PSK) ir Teisių bei Laisvių partija (HAK-PAR) ir jų požiūris kurdų klausimu.
Kadangi judėjimai nagrinėjami atskirai, atsižvelgiant į jų laikmečio socialines-politines sąlygas, pagrindinis teorinis darbo požiūris prasideda nuo politinių galimybių struktūros, arba tiesiog politinės galimybės, teorijos. Teorija, nagrinėjanti rėminimą, strateginę mobilizaciją, kolektyvinį veiksmą ir kolektyvinį tapatumą, sukuria tinkamą pagrindą kurdų judėjimų ir jų dinamikos kintančiame šalies socialiniame ir politiniame kraštovaizdyje analizei. Teorija taip pat nušviečia nacionalinių(-listinių) judėjimų ir socialinių judėjimų ryšį apskritai, o ypač kurdų judėjimų paskatas su skirtingomis socialinių judėjimų teorijomis. Siekiant išsiaiškinti šį ryšį, disertacijoje nagrinėjami du pagrindiniai klausimai, su kuriais neišvengiamai susiduriama tiriant tautinius judėjimus; viena – teoriniai tautos ir nacionalizmo debatai, kurie tebėra socialinių mokslų diskusijų objektai, antrasis – empiriniu aspektu pateikiami metodologiniai požiūriai. Teorine prasme tauta ir nacionalizmas pateikiami kaip sąvokos, kurias artikuliuoja viena kitai prieštaraujančios pažiūros, kurios siūlo du pagrindinius atskirus aspektus: primordialistinį – kaip fiksuotą, ilgalaikę, nekintamą ir pagrindinę žmogiškąją kategoriją, kuri įgyjama gimimu; bei konstruktyvistinį – socialiai sukonstruota „įsivaizduojama bendruomenė“ ir „valstybės ir šiuolaikinės kultūros santuokos palikuonis, švenčiamas ant modernumo altoriaus“, vaizduojančio tautą ir nacionalizmą kaip šiuolaikinio pasaulio prasimanymą . Atsižvelgiant į tai, kad abu požiūriai turi tam tikrų prielaidų ir yra diskutuotini, šiame darbe pateikiama ir jų kritika, apimanti tiek mokslininkų, kritikuojančių abi teorijas, idėjas, tiek realius pavyzdžius. Be to, atsižvelgiant į kurdų nacionalizmo ir tautinės tapatybės aktualumą, tyrimas apima etnosimbolizmą, nes kultūriniai simbolio, mito, atminties, vertybių, ritualų ir tradicijų elementai yra itin svarbūs etninės priklausomybės, tautų ir nacionalizmo analizei. Nors turėtume žiūrėti į kurdų tapatybę kaip į šiuolaikinį konstruktą, privalome atsižvelgti ir į istorinius ir kultūrinius kurdų etninės tapatybės komponentus. Tai suteikia mums dar vieną priežastį pasitelkti etnosimbolizmą.Antrasis iššūkis, su kuriuo susiduriama, yra nacionalistinių judėjimų tyrimas „judėjimų“ kontekste. Kitaip tariant, judėjimų intensyvumas ir dinamika, rodantys judėjimų augimo pokyčius, nuosmukius, sėkmes ir nesėkmes, kartu susiejant su „nacionalistiniu“ diskursu, turinčiu skirtingas vizijas ir mobilizuojančiu įvairius įrankius bei priemones, vaizduoja įvairias charakteristikas. Šios įvairios judėjimų charakteristikos priverčia sukurti struktūrą, kurios kontekste judėjimai galėtų būti nuodugniai analizuojami. Siekiant analizuoti šių judėjimų motyvaciją, reikėtų likti nacionalinių judėjimų archetipų ribose. Tai mums primena apie Luis Wirth nacionalinių judėjimų kategorizavimą į hegemoninį nacionalizmą (angl. hegemony nationalism), specifinį nacionalizmą (angl. particularistic nationalism), marginalų nacionalizmą (angl. marginal nationalism), mažumų nacionalizmą (angl. minority nationalism), pliuralistinį nacionalizmą (angl. pluralistic), separatistinį nacionalizmą (angl. secessionist) ir kovinį nacionalizmą (angl. militant). Tam tikra dalimi, šis skirstymas į kategorijas gali atliepti tam tikras problemas ir padėti suprasti judėjimų spektrą. Nepaisant to, stebint judėjimus vien per šią prizmę, tikrai kyla klausimas, kaip suvokti judėjimų dinamiką. Taigi, socialinio judėjimo teorijų naudojimas nacionalistiniams judėjimams tirti tampa būtinu ir naudingu. Šiame darbe naudotos tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės socialinių judėjimų teorijos, tokios kaip santykinio nepritekliaus (angl. relative deprivation), išteklių mobilizacijos (angl. resource mobilization), masinės mobilizacijos (angl. mass mobilization),
Šiame darbe pateikiama analizė parodo fragmentuotą kurdų tapatybės ir Kurdistano viziją aukščiau minėtų, atskirų kurdų nacionalistinių judėjimų vystymosi stadijų kontekste. Tokie klausimai kaip religija, pavyzdžiui, sunitų ir alevitų konflikto atveju; ideologija kaip varomoji jėga tarp judėjimų; nacionalistai prieš kairiuosius; etniškumas, susijęs su politine pozicija, jau nekalbant apie asimiliuotą frakciją ir kalbinius skirtumus: Zaza ir Kurmanji dialektais kalbančios grupės yra pagrindiniai analizės objektai. Diskusija kaip šie faktoriais darė įtaką ir nukreipė kurdų nacionalistinius judėjimus yra šios disertacijos vienas pagrindinių aspektų. Be to, atitinkamai konstruojamas kurdų tapatybės supratimas ir jos suvokimas tiek socialiniu, tiek politiniu požiūriu yra dar viena esminė šio tyrimo tema. Šiandieninėje Turkijoje kurdų nacionalistiniai judėjimai susiduria su itin dideliu susiskaldymu ir atrodo, kad politinės organizacijos konkuruoja dėl dominavimo. Pagrindinis susiskirstymas yra į 3 kategorijas – nacionalistų, kairiųjų ir islamistų; šis konkuravimas kelia klausimą dėl rėminimo (angl. framing) koncepcijos, nes organizacijos siekia įgyvendinti savo strategijas, kurias skatina jų ideologinis pagrindas. Taigi tai atspindi ir kurdų problemos naratyvą bei tapatybės suvokimą problematiškoje situacijoje. Šiuo atžvilgiu socialinės tapatybės (angl. social identity) teorija padeda atskleisti keblumus, su kuriais susiduria kurdų tapatybė.
