Kitas kaip ikonos fenomenas Jeano-Luco Mariono filosofijoje (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjamas kito žmogaus kaip ikonos fenomeno aprašymas šiuolaikinio prancūzų mąstytojo Jeano-Luco Mariono filosofijoje. Keliamas klausimas, kaip kito veide gali būti akivaizdžiai atpažįstama tai, ką Marionas vadina ikona. Priimant „ikoniško regimumo“ sąvoką tyrinėjama, kaip kito veide atsikartoja pirmosios ikonos – Kristaus – fenomeno „struktūra“. Atskleidžiami pagrindiniai bruožai, leidžiantys veidą interpretuoti kaip ikonos fenomeną ne teologiniu, bet vien fenomenologiniu požiūriu. Disertacijoje tiriamas ikoną atpažįstantis „subjektas“, argumentuojama, kodėl jo negalima laikyti tik pasyviu, į objektą panašiu gavėju, o žvelgiančio kito – vieninteliu aktyviu ir subjekto vietą užimančiu poliumi. Išnagrinėjami Mariono ikonos sampratos bruožai, sąlygojantys pirminį šio fenomeno neakivaizdumą. Parodoma, kad sunkumas kito veide atpažinti ikoną suderinamas ikonos fenomeno aprašymu. Išryškinamas meilės fenomeno vaidmuo atpažįstant ikoną ir aptariama Mariono meilės samprata. Taip pat nagrinėjamas (pasi)tikėjimo ir racionalumo poreikis atpažįstant kitą kaip ikoną. Darbe nebuvo rasta galimybė akivaizdžiai pademonstruoti ikonos fenomeną kaip neišvengiamą ir galutinę Kito veido interpretaciją. Pagrįsta, kad ši įrodymo negalimybė glūdi pačiame šio fenomeno apibrėžime. Nepaisant to, buvo parodyta, kaip šis fenomenas gali pasirodyti, todėl įrodymo trūkumas nepaneigia pasirodymo galimybės.
