Joseph’o Rouse’o mokslo praktikų filosofija (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijos tyrimo objektas yra J. Rouse‘o mokslo praktikų filosofija. Tyrimą sudaro trys pagrindiniai sandai: a) Rouse’o mokslo praktikų filosofinės koncepcijos artikuliavimas, b) filosofinė mokslo praktikų sociokultūrinės ir parapolitinės reikšmės reinterpretacija ir c) Rouse’o radikaliojo natūralizmo mokslo praktikų filosofijoje sampratos analizė. Disertacijos tikslas yra atskleisti, kokiu būdu Rouse‘o mokslo praktikų filosofija, tiesiogiai polemizuodama su įvairiomis (post)analitinės mokslo filosofijos diskurso formomis ir netiesiogiai su hermeneutiniu-fenomenologiniu mokslo filosofijos projektu, pretenduoja į pavyzdinę neonatūralistinę mokslo filosofijos programą, konstruktyviai apjungiančią sociokonstruktyvistinius, pragmatistinius ir hermeneutinius kontinentinės bei anglo-amerikietiškosios mokslo filosofijos principus, ir kokios yra šios sintezės sąlygos bei ribos. Tyrimu bandoma parodyti, kuo Rouse‘o mokslo filosofija yra aktuali: nuo mokslinio žinojimo link mokslo praktikų perorientuojamas mokslo filosofijos diskursas atveria naujas galimybes kritiškai vertinti mokslą kaip sau pakankamą tikrovės steigėją ar reprezentantą, be to, ši prasminė diskurso slinktis mokslą įgalina „matyti“ kaip aktyvų kūnišką lauką, kuriame (mokslo) praktikai įvairiais lygmenimis (fiziniu, biologiniu, socialiniu, kultūriniu, politiniu, ekonominiu etc.) ir skirtingu intensyvumu susisaisto su pasauliu. Rouse‘o praktoteorijoje mokslas (kaip veikla ir supratimas, nepasižymintis jokia „esme“) demonstruoja savo kaip praktinio gebėjimo, praktinės atskaitomybės, praktinio įsipareigojimo privalumus, kuriais mes kaip kūniškos būtybės galime dalintis ir viena kitai perduoti; mokslo sąvokos ir teorijos, tikslai ir funkcijos suprantamos visų pirma praktiniame, medžiaginiame kontekste, kuris savo ruožtu transformuoja ne tik mūsų supratimą apie mokslą, kaip jį suprantame, bet galbūt ir patį mokslinį supratimą.
