Istorinės rekonstrukcijos judėjimas Lietuvoje XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje.: raida, raiška ir alternatyvaus tapatumo paieškos
Anotacija
Daktaro disertacijos tikslas – ištirti istorinės rekonstrukcijos reiškinį XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvoje, nustatyti pagrindines rekonstruktorių judėjimo raidos kryptis, raiškos formas, rekonstruktorių tapatumą formuojančius veiksnius bei išnagrinėti jų kuriamo tapatumo pobūdį. Darbo pagrindą sudaro lauko tyrimo duomenys rinkti 2015–2019 m. Empirinė medžiaga rinkta taikant stebėjimo, anketavimo ir interviu metodus. Istorinės rekonstrukcijos reiškinio pradžia Lietuvoje siekia XX a. 10-ąjį dešimtmetį. 1989 m. įkurtas Kauno karo istorijos klubas tapo pirmuoju tokio pobūdžio klubu Lietuvoje. Atsižvelgiant į chronologinį skirstymą, išskirtos tokios klubų tematikos kryptys: 1. Baltų; 2. Viduramžių; 3. Napoleonmečio ir 4. XX amžiaus. Reiškinys transformavosi į judėjimą. Istorinės rekonstrukcijos judėjimo raiška yra gana plati: festivaliai, stovyklos, žygiai, paskaitos, parodos, edukacinės ir pramoginės programos, filmavimasis filmuose ir serialuose, materialaus inventoriaus nuoma. Gilus pasinėrimas į pasirinktą istorinį laikmetį formuoja kitokią – alternatyvią – tapatybę. Tyrimo rezultatai parodė, kad baltų (jotvingių, kuršių genčių) klestėjimo laikotarpis, LDK kūrimosi ir gyvavimo laikotarpis bei partizaninis judėjimas yra išskirtinės, tik Lietuvoje atkuriamos temos. Tapatybės kūrimo procese svarbiu veiksniu yra atkuriamo laikotarpio, socialinio statuso ir veiklos pasirinkimas, kuris formuoja rekonstruktorių vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą.
