Grindžiamoji savaiminio mokymosi „švytuoklės“ teorija: ne giminaitį vaiką globojančių šeimų patirtis
Anotacija
Disertaciniu darbu siekta sukurti grindžiamąją teoriją apie kasdienių patirčių kontekstuose vykstantį savaiminį mokymąsi, atskleidžiant ne giminaitį vaiką globojančių šeimų mokymosi patirtis. Asmuo mokosi ne tik formalioje švietimo aplinkoje, bet daugelyje kitų jį supančių aplinkų. Viena iš socialinių aplinkų, kurioje vyksta savaiminis mokymasis, yra globėjų šeima. Joje kiekvieną dieną mokomasi per įvairias socialines sąveikas tiek šeimos viduje, tiek ją supančioje aplinkoje. Remiantis konstruktyvistinės grindžiamosios teorijos tyrimo strategija, sukonstruota grindžiamoji savaiminio mokymosi „švytuoklės“ teorija, kuri apibūdina ne giminaitį vaiką globojančios šeimos savaiminį mokymąsi kaip nuolat skirtingomis kryptimis ir amplitudėmis judantį procesą, kylantį spirale aukštyn. Tai sunkiai nuspėjamas, skirtingais savaiminio mokymosi tipais persidengiantis, socialiai konstruojamas, tikslingas, sąmoningas ir / ar atsitiktinis, spontaniškas mokymasis. Švytuoklės metafora naudojama siekiant paaiškinti, jog savaiminis mokymasis globėjų šeimoje nėra linijinis, vienakryptis ar laiptinis, o atvirkščiai – nepastovus ir nuolat siūbuojantis skirtingomis kryptimis: orientuojantis į ateitį ir konstruojant savo mokymosi kelią, bei kartu žvelgiant į praeitį ir mokantis iš jos refleksijos dėka. Pusiausvyros išlaikymas matomas kaip centrinė siūbuojančios savaiminio mokymosi „švytuoklės“ ašis. Ši „švytuoklė“ siūbuoja tiek asmeniniame, tiek socialiniame lygmenyse bei mikro, mezo ir makro kontekstuose, ir padeda besimokantiesiems nuolat tobulėti, augti, įprasminti save, pamatyti ir priimti save vis iš naujo.
