Europos Sąjungos švelniosios galios šaltiniai ir raiška plėtros procese (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Disertacijoje siekiama išplėtoti švelniosios galios sąvokos teorinį pagrindimą ir pasiūlyti operacionalizacijos gaires. Šiam tikslui pasitelkiama sociologinė Anthony Giddenso struktūracijos teorija. Darbe įrodinėjama, jog ES plėtra apima tam tikrą vaidmenų struktūrą, kuri savo ruožtu sukuria švelniosios galios asimetriją tarp šių vaidmenų atlikėjų tačiau tokia struktūra išlieka tik tol, kol atitinkami veikėjai laikosi savo vaidmenų ir su jais siejamų įsipareigojimų. ES plėtra šiuo atveju analizuojama kaip istoriškai susiformavusi socialinė institucija, reguliuojama pakankamai aiškių taisyklių, ribojančių tiek kandidačių, tiek valstybių narių veiksmus. Sprendžiant pagal nedidelę Turkijos atvejo analizę, kandidatės į ES – netgi tokios pretenzingos kandidatės kaip Turkija – pripažįsta ES veikėjų „teisę“ kelti sąlygas, suderinamas su „objektyviais“ narystės įsipareigojimais, bei savo pareigą juos įgyvendinti; tačiau taip pat įžvelgia narių „pareigą“ socialiai „atsilyginti“ už paklusnumą. ES švelniosios galios padidėjimas arba sumažėjimas akivaizdžiai susijęs su galios pozicijoje esančio(-ų) veikėjo(-ų) „nusižengimu“ savojo vaidmens aprašymui – piknaudžiavimu teisėmis, arba pareigos neatlikimu – t.y., neadekvačių sąlygų kėlimu arba atsisakymu priimti sąlygas įvykdžiusias kandidates.
