Benamystė Lietuvoje: nakvynės namų gyventojų (iš)gyvenimo praktikos (Sociologija 05 S)
Anotacija
Benamystė – daugiadimensinis, paradigmų įvairove pasižymintis reiškinys, šiandienos pasaulyje aktualizuojamas ne tik postmoderniais nomadizmo, nesusisaistymo diskursais, bet ir tapęs aktualiu socialinės politikos darbotvarkės klausimu. Disertacijos tikslas yra ištirti nakvynės namų gyventojų kasdienes (iš)gyvenimo praktikas. Joje keliami klausimai, kokius būdus ir praktikas miesto erdvėje įvaldo nakvynės namų gyventojai, siekdami patenkinti kasdienius poreikius, kaip socialines paslaugas teikiančios įstaigos ir miesto erdvė veikia nakvynės namų gyventojų kasdienybės praktikas, kaip šios praktikos apsprendžia nakvynės namų gyventojų miesto erdvėje palaikomus mobilumo maršrutus? Benamius įprasta suvokti, kaip pasyvius socialinės gerovės sistemos dalyvius, disciplinuojamus jos galios mechanizmais – taisyklėmis, reglamentais. Šiame darbe benamį asmenį traktuojant kaip aktyvų veikėją, pasitelkus etnografinio tyrimo metodą, siekta rekonstruoti jo kasdienybę, kuriamas miesto erdvėje judėjimo trajektorijas, produkuojančias unikalias jo kasdienybės praktikas. Benamių mobilumas transformuoja miestą ir jo infrastruktūrą į „savą“, išoriškai ne visada akivaizdų „benamių miestą“, atskiras miesto vietas paverčiant „sava erdve“. Tyrimas leido apibrėžti skirtingus benamių mobilumo tipus, išryškino pagrindines jų (iš)gyvenimui reikšmingas erdves, kuriose vyksta benamių socialinių tinklų kūrimas ir produkavimas bei apsirūpinimas reikalingais ištekliais.
