Atminties kultūra Lietuvos dvarų sodybų sakralinėje ir memorialinėje architektūroje XVIII a. II p.–XX a. pr.
Anotacija
Disertacijoje kompleksiškai tyrinėjama dabartinėje Lietuvos teritorijoje esančių dvarų sodybų sakralinė ir memorialinė architektūra, per kurią atskleidžiama ir dvaruose klestėjusi dvasinė-religinė kolektyvinės atminties tradicija ir kultūra. Į tyrimo lauką įtraukti architektūros objektai, esantys dabartinės Lietuvos teritorijoje, o kitoje LDK buvusioje teritorijoje (Baltarusijoje) esantys statiniai analizuojami daugiau kaip papildanti, kontekstinė medžiaga. Chronologinės tyrimo ribos apima sakralinės memorialinės architektūros objektus, kurie sukurti nuo XVIII a. II p. (seniausias žinomas) iki XX a. pradžios: dvarų sodybose įkurtos bažnyčios, laidojimo koplyčios, kolumbariumai, koplytėlės, varpinės, kapinaitės ir jose esantys antkapiniai paminklai bei kiti sakraliniai ir memorialiniai ženklai. Tyrimui pasirinkti architektūros objektai, kurie buvo statyti dvarų sodybų teritorijoje. Per juos atskleidžiama dvasingumo bei religijos reikšmė dvaro sodybos aplinkoje, kurią reprezentuoja privačių sakralinių ir memorialinių erdvių kūrimas: siekta sukurti asmenines, šeimai ar giminei skirtas sakralines erdves ir taip įprasminti amžinybėn iškeliavusius artimuosius. Analizuojant disertacijos temą remtasi atminties teorijų taikymu. Lietuvos dvarų sodybų sakralinės ir memorialinės architektūros objektai analizuojami kaip kultūrinės atminties formos, kurios reiškiasi kaip atminties medijos: sakraliniai memorialiniai pastatai, paminklai, šeimos mirusiųjų vietos.
