Kalba ir kalbėjimas Maurice`o Merleau – Ponty fenomenologinėje filosofijoje (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijoje apmąstoma kalbos ir kalbėjimo dichotomija. Ferdinando de Saussureo įvesta ir Merleau-Ponty interpretuota bei vaisingai išplėtota perskyra analizuojama todėl, kad individualus kalbėjimas, pasitelkus fenomenologinę perspektyvą, atsiskleidžia kaip gyvas ir intencionalus, šiuo požiūriu jis įgyja pranašumų kalbos, kaip uždaros ženklų sistemos, atžvilgiu. Kalbėjimo reikšmės diakritiškumo problema darbe artikuliuojama, turint omenyje, kad juslinis suvokimas yra diakritinis. Dar daugiau, juslinis suvokimas pirmapradiškai yra išraiškingas ir visada koreliuoja su gyvenamo kūno ekspresyvumu, todėl Merleau-Ponty filosofijoje semantika yra įkūnyta semantika. Disertacijos autorei pritariant Merleau-Ponty įžvalgai, postuluojama, jog tapyba, literatūra bei filosofija taip pat yra kalbėjimo formos, kurių šaltinis inkrustuotas žmogaus kūniškume. Pratęsdamos gestą ir būdamos apspręstos prigimtinio žmogaus troškimo išreikšti ir pasakyti kažką vis naujai, jos išreiškia pirmapradį žmogaus patiriamą santykį su pasauliu bei liudija kalbinės žmogaus veiklos kreatyvumą.
Formuluojant šio tyrimo objektą, tikslinga išskirti ir paties Merleau-Ponty filosofavimo stilių bei ypatingą, analogo neturinčią kalbėjimo manierą. Ji išlaisvina bei pagrindžia kiekvieno žmogaus giliai asmeninio santykio su jo paties kalbėjimu galimybę ir atveria kelią naujai filosofavimo tendencijai, kuri numano žmogiškojo aš savęs bei jo prasmingo pasaulio ap-klausimą. Taigi, sekdama filosofo pavyzdžiu bei atsigręždama į šį santykį, tuo pačiu apmąstau ir šioje disertacijoje artikuliuoju tai, kaip gyvas kalbėjimas atsiveria mano patirtyje.
