Platono metodologijos metmenys: elenktikos taikymas ankstyvuosiuose dialoguose (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjama ankstyvoji Platono filosofija, kuriai lietuviškoje mokslinėje literatūroje iki šiol, deja, nebuvo skiriamas deramas dėmesys. Nuo pat devynioliktojo šimtmečio dominuoja nuomonė, jog platoniškosios filosofijos pagrindas yra vadinamoji idėjų teorija, kuria remiantis sprendžiamos etinės, epistemologinės bei ontologinės problemos; nors pati ši teorija susiformuoja tik viduriniojo laikotarpio dialoguose, yra manoma, jog jau sokratiniame laikotarpyje išsikristalizuojančios etinės doktrinos suponuoja grynųjų pavidalų egzistavimo teigimą. Disertacijoje šis stereotipas yra atmetamas ir, vadovaujantis Gregory Vlastoso idėjomis, pasiūloma alternatyvi dialogų interpretavimo perspektyva. Šiuo atveju platoniškosios filosofijos originalumas siejamas ne su tam tikra bendra idealistine sistema, bet būtent su specifine filosofinio tyrimo metodika. Pirmiausiai dėmesys sutelkiamas ties elenktikos metodu, kurį Vlastosas apibūdina kaip Sokrato (pagrindinio dialogų veikėjo) dažnai naudojamą priemonę nuneigti pašnekovo pradinę tezę, įrodant jos nesuderinamumą su kitomis pašnekovo išsakytomis nuomonėmis. Visgi logikos požiūriu elenktikos metodas nėra neproblemiškas: anot Vlastoso, elenktika neapsiriboja vien tik nuneigimu ir gali teikti pozityvių rezultatų, tačiau akivaizdu, kad jos kaip deduktyvaus metodo rezultatų vertė priklauso nuo prielaidų teisingumo, o Sokratas nenurodo aiškaus jų pasirinkimo kriterijaus. Tad nenuostabu, kad kai kuriais atvejais elenktika panašėja į sofistinę ginčo techniką. Disertacijoje aptariami ir kiti svarbus metodologiniai ir epistemologiniai aspektai: definicijos pirmumo principas, doksastinis apribojimas, žinojimo kaip sisteminės visumos idėja, matematinio hipotezės metodo taikymas etikos srityje ir idėjų teorijos kaip hipotezės reikšmė.
