Rusijos idėjos evoliucija klasikinio eurazizmo filosofijoje (1920-1929) (Filosofija 01 H)
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjama trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose porevoliucinėje rusų emigracijoje egzistavusio intelektualinio ir politinio sąjūdžio eurazininkų idėjinė evoliucija. Temos aktualumą lemia ne vien tai, kad klasikinio eurazizmo palikimą aktyviai eksploatuoja vadinamasis neoeurazizmas (dažniausiai asocijuojamas su A.Duginu), neslepiantis savo revanšistinių ir imperinių siekių, bet ir tai, kad 20-ųjų-30-ųjų metų eurazininkų apmąstymai sudaro reikšmingą (ir vieną prieštaringiausiai vertinamų) grandį ilgoje Rusijos nacionalinio identiteto ieškojimo tradicijoje istorijos ir geografijos lemta, kad Lietuva, spręsdama savo pačios tapatybės klausimą, neišvengiamai turi apibrėžti save Rusijos atžvilgiu. Disertacijoje parodoma, kad klasikinis eurazizmas, priešingai supaprastinančioms, atskirus jo idėjinius segmentus aktualizuojančioms interpretacijoms (dažnai būdingoms tiek eurazizmo priešininkams, tiek jo epigonams), buvo sudėtingas ir prieštaringas fenomenas, kuriame susikryžiavo skirtingos, kartais sunkiai tarpusavyje derančios intelektualinės tradicijos. Eurazininkų sąjūdžio idėjinę transformaciją (kurią vienas buvęs judėjimo narys apibūdino kaip Rusijos idėjos išsigimimą į Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealą) lėmė konkurencija tarp skirtingų koncepcijų, kurioms atstovavo trys prie eurazizmo ištakų stovėję autoriai N.Trubeckojus, P.Savickis ir G.Florovskis. Disertacijoje išsamiai analizuojamas L.Karsavino (nuo 1928 m. gyvenusio Kaune) vaidmuo dramatiškoje sąjūdžio evoliucijoje, kurios kulminacinis taškas buvo 1929 m. judėjimo skilimas. Eurazinis Karsavino kūrybos aspektas (1928-1929 metais sutapęs su jo lietuviškojo periodo pradžia) Lietuvoje iki šiol buvo labai menkai tyrinėtas.
