Moters ir vyro apranga lietuvių liaudies dainose: tradicijos ir modernumo sankirta (Etnologija 07 H)
Anotacija
Disertacijoje svarbus meninis tikrovės vaizdavimas lietuvių liaudies archajiškose, apeiginėse dainose. Darbo tikslas – remiantis dainų analize išryškinti būdingiausius moteriškų ir vyriškų drabužių vaizdus bei jų kaitą skirtinguose kūriniuose ar vieno kūrinio variantuose; iškelti aprangos neatitikimo realybei ir jos elementų minėjimo perkeltinėmis reikšmėmis atvejus. Šiame darbe folkloro duomenys yra lyginami su istorine, archeologine, etnografine, vaizduojamoje dailėje atsispindinčia medžiaga apie skirtingų istorinių laikotarpių lietuvių aprangą. Taip pat remiamasi žiniomis ir tyrinėjimais apie valstietišką dėvėseną ir skirtingų luomų žmonių aprangą, mėginama aiškinti kitų tautų kostiumo elementų įtaką lietuvių aprangai. Taikomi interpretacinis ir lyginamasis istorinis metodai. Tyrimas atskleidė, jog ilgas tradicijas turinčiose lietuvių liaudies dainose dėmesys sutelktas į jaunų žmonių šventinę aprangą, kurios elementai poetiniame dainų kontekste įgyja simbolines reikšmes. Liaudies dainose įprasminti ne tik realūs valstiečiams būdingos dėvėsenos ypatumai, bet išreiškiamas požiūris į pastebimus aprangos pasikeitimus bei pirktinius audinius, o kaip siekiamybė vaizduojama kitų socialinių sluoksnių apranga. Kaip idealūs iškeliami šilkus dėvinčios nuotakos ir jaunikaičio raitelio įvaizdžiai.
