Lietuvių kalbos būdvardžio įsisavinimas: leksinės ir morfosintaksinės ypatybės (Filologija 04 H)
Anotacija
Disertacijoje aprašomo tyrimo tikslas – išanalizuoti leksines ir morfosintaksines lietuvių kalbos būdvardžio įsisavinimo ypatybes. Tyrimui pasirinktas didelės apimties šaltinis – keturių vaikų kalbos tekstynas (~ 400 000 žodžių), sukauptas ilgalaikio stebėjimo metodu. Tyrimas atliktas taikant ir derinant kelis metodus: ilgalaikio stebėjimo, tekstynų lingvistikos, klaidų analizės ir lyginamąjį.
Atlikus tyrimą darbe pagrindžiami šie ginamieji teiginiai:
1. Vaikams sudėtinga įsisavinti būdvardžio leksines ypatybes: dažnai painiojami vienos leksinės semantinės grupės būdvardžiai, daroma daug klaidų. 2. Vaikai lengvai įsisavina morfosintaksines būdvardžio ypatybes: klaidų nėra daug, dažniau klystama tik retų paradigmų būdvardžius derinant su daiktavardžiais. 3. Būdvardžio leksinės ir morfosintaksinės ypatybės įsisavinamos drauge. Būdvardžio reikšmė suvokiama tik pradėjus vartoti keliažodžius pasakymus, įsisavinus gramatines ypatybes. 4. Būdvardžio įsisavinimas susijęs su individualia vaiko kalbos raida. Ankstyvajai ir vėlyvajai kalbos raidai būdinga didesnė būdvardžių leksinė įvairovė nei įprastai kalbos raidai, o vaikams, kurių kalbos raida vėlyva, nesudėtinga įsisavinti būdvardžio morfosintaksinius požymius. 5. Būdvardžio įsisavinimą veikia ne tik aplinkos veiksniai (vaikiškoji kalba), bet ir kalbos sistema. Kaip ir įsisavinant kitas kalbos dalis, vaikų kalboje vyrauja vaikiškojoje kalboje dažniausiai vartojamos būdvardžio leksemos ir gramatinės kategorijos. Kalbos sistema būdvardžio įsisavinimui svarbesnė nei kitoms kalbos dalims, nes ji lengvina būdvardžio derinamųjų požymių suvokimą.
