Sutrikusios lokomocijos vaikų ugdymo psichosocialinės aplinkos dimensijos (Edukologija 07 S)
Anotacija
Lokomocijos sutrikimų turinčių vaikų situaciją galima pavadinti ypatinga, nes jų būsenos negalima sutapatinti nei su ligonio, nei su žmogaus, neturinčio sveikatos problemų, savijauta. Be to, sutrikimų turintys vaikai negali dalyvauti daugelyje visuomenės gyvenimo sričių, nors ir nėra atskirti nuo visuomenės. Šiame darbe, skirtame psichosocialinei aplinkai lokomocijos sutrikimo atveju, siekiama atsakyti į keliamus pagrindinius probleminius klausimus. Kaip lokomocijos sutrikimų turinčiam vaikui aplinka ir asmenybės savybės padeda / trukdo mokytis kartu su kitais bendraamžiais? Kokias ugdymosi galimybes turi vaikai su lokomocijos sutrikimais? Kaip teikiama parama, numatyta reglamentuojančiuose dokumentuose, lemia lokomocijos sutrikimų turinčių vaikų ugdymosi galimybes? Kokios psichosocialinės aplinkos dimensijos yra svarbios ugdant vaikus su lokomocijos sutrikimais? Tyrimo tikslas – atskleisti ir empiriškai pagrįsti vidinę ir išorinę psichosocialinės aplinkos dimensijas vaikų su lokomocijos sutrikimais ugdymo atveju. Psichosocialinės aplinkos dimensijų esmei pagrįsti darbe remtasi konstruktyvizmo ir pragmatizmo teorijomis, padėjusioms atskleisti lokomocijos sutrikimų turinčių vaikų savijautą, patirtį, gebėjimą veikti savarankiškai, bendravimo ir bendradarbiavimo ypatumus.
Tyrimo rezultatai leido parengti modelį, atskleidžiantį lokomocijos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo vidinę ir išorinę psichosocialinės aplinkos dimensijas:
– išorinė dimensija apima aplinkos teikiamas paslaugas, tai: fizinės aplinkos ir viešojo transporto pritaikymą; visuomenės požiūrį į neįgalųjį ir į jo veiklą; tarpusavio santykius; patirtį; ugdymą;
– vidinė dimensija apima sutrikusios lokomocijos vaiko saviraišką, tai: savęs vertinimą; asmeninę patirtį; tikslus susijusius su ateitimi; savarankiškumą; atsakomybę už save.
