Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio formavimo raida ir jo erdvinio optimizavimo prielaidos (1918-2008) (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacijoje analizuojama Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio raida apimanti tarpukario (1918-1940), sovietmečio (1940-1941, 1944-1990) ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės (1990-2008) laikotarpius. Darbo tikslas – įvertinti Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio erdvinės struktūros formavimo raidą, išryškinant estetines savybes lemiančius veiksnius, pateikti preliminarius siūlymus kraštovaizdžio erdvinės struktūros formavimo optimizavimui. Kraštovaizdis šiame darbe analizuojamas kaimo ir miesto teritorijose. Jo erdvinė struktūra įvertinama pritaikant Nicos Angelos Salingaros estetinių savybių vertinimo metodą. Atliekant kraštovaizdžio raidos analizę nagrinėjami teisiniai dokumentai, politiniai aspektai, technologiniai, socialiniai pokyčiai, menininiai bei kiti kraštovaizdžio savitumus nulėmę veiksniai. Įvertinant ryškiausius erdvinės struktūros pokyčius išskiriami kraštovaizdžio raidos etapai bei jų būdingiausi kraštovaizdžio tipai. Kiekvienas kraštovaizdžio tipas, estetiniu požiūriu, įvertinamas nustatant vizualinio intensyvumo bei vizualinio harmoningumo reikšmes (nuo 0 iki 10 balų). Toliau šios estetinės savybės apibendrinamos nustatant estetinio patrauklumo ir estetinio chaotiškumo reikšmes (nuo 0 iki 100 balų). Istorinėje raidoje kaip vieni svarbiausi kraštovaizdžio vizualines savybes nulemiantys veiksniai išskiriami politiniai ir ekonominiai veiksniai. Įvertinant paskutiniame etape šiais veiksniais nulemiamas ryškesnes chaotiškumo savybes, siūloma tobulinti teritorijų planavimo technines-socialines bei kompozicines priemones. Siekiant užtikrinti erdvinės struktūros harmoningumą, kaip vienas iš būdų, siūlomas konsoliduoto teritorinio vieneto planavimo metodas
