2022 metų literatūros Nobelio premijos laureatė – feministė A. Ernaux

Literatūrologė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros dėstytoja, dėstanti Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros studijų programoje, dr. Inga Litvinavičienė

2022 metų literatūros Nobelio premija paskirta prancūzų rašytojai Annie Ernaux už viso gyvenimo kūrybą. Ernaux yra pirmoji prancūzų rašytoja moteris, gavusi šį prestižinį apdovanojimą, ir septynioliktoji moteris pasaulyje (iš viso šią premiją yra pelnę 119 literatų). Kaip teigiama Nobelio komiteto paskelbtame pranešime, apdovanojimas jai suteiktas „už drąsą ir chirurgišką aštrumą, su kuriais ji atskleidžia asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus.“

Annie Ernaux gimė 1940 metais mažame Normandijos miestelyje Lillebonne, studijavo Ruano (Rouen), vėliau Bordo (Bordeau) universitetuose, kuriuose gavo šiuolaikinės literatūros mokytojos diplomą, o laimėjusi nacionalinį Švietimo ministerijos konkursą įgijo aukštesnę, dėstytojo, kvalifikaciją. Keletą metų dirbo mokytoja Bonvil (Boneville) licėjuje, paskui Ėvir (Evire) koledže, o nuo 1977 metų – Nacionaliniame nuotolinio mokymo centre (CNED).

Šiandien 82 metų rašytoja jau yra parašiusi apie dvidešimt kūrinių, iš kurių ne vienas taip pat buvo apdovanotas prestižinėmis literatūros premijomis (1984 m. – Renaudot premija už kūrinį Vieta gyvenime (La Place), 2008 m. – Marguerite Duras bei François Mauriac premijomis už kūrinį Metai (Les Années). Ji taip pat gavo ne vieną prestižinę premiją už viso gyvenimo kūrybą (2008 m. Prancūzų kalbos premija, 2017 m. Marguerite Yourcenar premija, 2019 m. Formentor premija ir t. t.) Pagal rašytojos kūrinius Paprasta aistra (Passion simple) (1992 m.), Įvykis (L‘événement (2002 m.), Užsiėmimas (L’Occupation (2002 m.) sukurti filmai, nemažai kūrinių perkelta ir į teatro sceną. Beje, pagal Įvykį pastatytas to paties pavadinimo Audrey Diwan 2021 metų filmas Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje pelnė Auksinio liūto apdovanojimą.

Dr. Inga Litvinavičienė

Šiandien lietuviškai galime perskaityti du autorės kūrinius: Sustingusi moteris ( La femme gelée) ir Vieta gyvenime (La Place). Abu jie vienu rinkiniu išleisti 1994 metais. Savo literatūrinį kelią rašytoja pradėjo autobiografiniu romanu Tuščios spintos (Les Armoires vides (1974), kuriame aprašė nelegalų abortą ir kaip pasekmę išgyventą egzistencinę krizę, persmelktą jaučiamo socialinio nepilnavertiškumo jausmo, kurį lėmė žema socialinė jos tėvų, taigi ir jos, padėtis. Šioje knygoje pasakotoja abortą interpretuoja visų pirma kaip socialinį pralaimėjimą.

Socialinio determinizmo tematiką rašytoja plėtojo ir antrajame autobiografiniame romane Visai nesvarbu, ką jie sako (Ce qu‘ils disent ou rien (1977 )), kuriame vidinio monologo kaip verbalinės hemoragijos forma perteikė tėvams jaučiamą paauglišką neapykantą, generuojamą dviejų antipodiškų pasaulių – liaudiškojo (tėvų) ir buržuazinio (mokyklos aplinkos diegiamo) – priešpriešos. Vidinį paauglės konfliktą lemia nuolatinis šių dviejų pasaulių gretinimas: pirmasis atmetamas kaip vulgarus ir prasčiokiškas, antrasis – idealizuojamas.

Trečiajame autobiografiniame romane Sustingusi moteris (La femme gelée (1981 ) pasakojama tarytum sėkmingai už buržua ištekėjusios moters istorija ir feministiniai jos nusivylimai, vis aiškiau matant šeimoje susiklosčiusius vyro hegemonijos santykius, nelygybe paremtą tradicinę moters situaciją, kai niūri kasdienybė su nesuskaičiuojamų darbų našta tarytum sustingdo bet kokius dvasinius moters polėkius. Šie trys pirmieji romanai atskleidžia Ernaux būdingą kūrybinę tematiką, kuri vyraus ir tolesnėje kūryboje: autobiografiškumą, sociologiškumą bei feminizmą. Likdama ištikima šiai tematikai, vėlesniuose kūriniuose rašytoja vis dėlto visiškai pakeičia rašymo stilių: nuo ekspresyvaus, metaforizuoto vaizdavimo, būdingo pirmiesiems romanams, ji pereina prie vadinamojo „banaliojo“ rašymo, asketiškos, konstatuojamosios, faktologinės frazės.

Šis „banalusis“ rašymas sietinas su Roland‘o Barthes‘o sąvoka „nulinis rašymo laipsnis“, vadinamu „baltuoju“ rašymu, būdingo Albert‘o Camus ar Marguerite Duras kūrybai. Tokį stiliaus pokytį visų pirma nulėmė noras aprašyti savo tėvo, paprasto liaudies žmogaus, darbininko, vėliau smulkaus savininkėlio, turėjusio maisto prekių parduotuvėlę ir kavinukę, gyvenimą. Kaip pasakoja rašytoja, po tėvo mirties ji aiškiai suvokusi, kad tėvas nebegali būti literatūriniu personažu tai yra išgalvota fikcija. Tad Ernaux pasirinktas „banalusis“ rašymas reiškia priartėjimą prie autobiografinės tiesos (paprastas pasakojimas apie paprastą gyvenimą) bei antagonizmo „aš“/ tėvai, būdingo pirmiesiems romanams, išnykimą. Knygoje Vieta gyvenime (La Place), kurią kritikai vertina kaip vieną geriausių Ernaux kūrinių, tėvo gyvenimas pasakojamas „etnografiškai“ aprašant jo, neraštingo žmogaus, įpročius, perteikiant posakius, troškimą prasimušti tai yra tapti smulkiu savininkėliu, jo svajonę matyti išsilavinusią ir visuomenėje įsitvirtinusią dukterį. Objektyvus, etnografinis požiūris į tėvą rašytojai leidžia atskleisti sociologinius mechanizmus, veikusius šio žmogaus gyvenimą. Kūrinyje tėvas atsiskleidžia kaip tipiškas „nustelbtasis“, didžiulėmis pastangomis, sunkiu kasdieniu darbu mėginantis išsaugoti savo kuklią vietą gyvenime.

Daugelis kritikų yra pastebėję, kad sociologizuojantis Ernaux kūrinių pobūdis dažnai susišaukia su garsaus prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu teorinėmis įžvalgomis apie klasinį išskirtinumą, dominuojančius ir dominuojamuosius, klasinę reprodukciją, simbolinį kapitalą ir t.t., kurias ji meniškai interpretuoja, pasitelkdama asmeninę atmintį. Ši atmintis dažniausiai atsiskleidžia kaip traumuojanti, pažymėta socialinės gėdos stigma (beje, vienas rašytojos kūrinių taip ir vadinasi Gėda (La Honte, 1997)), nepilnavertiškumo pojūčiu, nes priklausai žemesniajai klasei, dominuojamiesiems. Knyga apie tėvą akivaizdžiai susišaukia su 1988 metais išleistu pasakojimu apie motiną (Moteris (Une Femme)), kurioje taip pat pastebimos sociologizuojančios potekstės, persipynusios su asmeniniais prisiminimais, persmelktais jos pačios, kaip „klasinio perėjūno“, pastebėjimais. Knygos apie tėvus, kaip teigia rašytoja, tai ir noras reabilituoti paprastą liaudies žmogų, per socialinių sąlygotumų atskleidimą parodant „be kaltės kalto“ problemą. Pasakodama apie save ar kitus, Ernaux visada stengiasi išlikti objektyvi, nei pagrąžinti, nei sumenkinti praeities įvykių, tad jos kūryba gali būti traktuojama kaip bekompromisė tiek pasirinktomis „nepatogiomis“ temomis (socialinė gėda, pažeminimas, „klasinė išdavystė“, abortas, pavydas, kūniška aistra), tiek ir „klinikiniu“ jų perteikimu. Kūrinyje Metai (2008), pelniusiame net keletą literatūrinių premijų, rašytoja, pateikdama skaitytojui plačią socialinę Prancūzijos freską nuo pokario iki mūsų dienų, rašytoja stengiasi atkurti jau kolektyvinę sąmonę, persipinančią su asmeninėmis autobiografinio „aš“ patirtimis. Šis „aš“ atsiskleidžia kaip socialinių, istorinių bei seksualinių patirčių visuma.

Ernaux ne kartą yra sakiusi, kad jos kūrybinė medžiaga visų pirma yra jos pačios gyvenimas, tad tekstuose gausu ir feministinės tematikos. Rašytoja prisipažįsta, kad knyga, padariusi jai didžiausią įtaką, buvo Simone de Beauvoir Antroji lytis. Kaip ir garsiajai feministei, Ernaux būdingas lyčių nelygybės demaskavimas, nesitaikstymas su esama moters padėtimi, maišto ir asmeninės laisvės idėjos. Savo kūryboje ji linkusi grįžti prie tų pačių traumuojančių patirčių, tokių kaip abortas, apie kurį kalba ne vienoje knygoje (Tuščios spintos, Įvykis (L‘événement (2000), mėgina atsakyti į klausimą „kaip aš tapau moterimi“ (Sustingusi moteris, Merginos prisiminimai (Mémoires de fille (2016)) ar siekia vėl iš naujo permąstyti išgyventą aistrą (Paprasta aistra (Passion Simple (1991), Pasiklysti (Se Perdre 2001), Užsiėmimas (L‘Occupation (2002). Aprašinėdama savo aistrą jaunesniam vyrui ir taip sulaužydama dar vieną visuomeninį tabu, Ernaux ne tik išreiškia moters teisę į kūniškus išgyvenimus, bet ir stengiasi būti objektyvi, dokumentiškai ją užfiksuoti, perprasti, tačiau aistra, tapusi tikruoju knygos protagonistu, taip ir lieka paslaptimi, mįslinga žmogiško suvokimo ribas praplečiančia jėga, netikėtai autobiografinį „aš“ suartinančia su kitais žmonėmis.

Svarbus Ernaux talento aspektas – transpersonalinio „aš“ arba bendrumo su kitais kūrybinis įprasminimas, tekstams suteikiantis bendražmogiškos patirties pobūdį ir postuluojantis universalias humanistines vertybes. Štai viename dienoraščių pasakotoja tarytum susitapatina su elgetautoju: „Atsisėsti ant metro bitumo, nuleisti galvą ir ištiesti ranką. Išgirsti žingsnius, pamatyti kojas, tas, kurios ima eiti lėčiau. Pajusti viltį.“ (Išorinis gyvenimas (La vie extérieure, 2000). Tampri „aš“ sąveika su “kitais“ (tėvu, motina, aistrą išgyvenančiomis moterimis, gatvės praeiviais ar elgetomis) taip pat padeda atskleisti socialinius ir istorinius dėsningumus, už kurių dažnai slypi traumuojančios patirtys.