Kultūrinės antropologijos reikšmė ekologinės krizės kontekste

Abstract

Žmogus, pasaulį gavęs kaip dovaną, turi rūpintis ne tik savo, bet ir pasaulio (gamtos) sauga, nes yra pašauktas kurti pasaulį bei tinkamai naudotis gamtos ištekliais. Netinkamas gamtos išteklių naudojimas pasiekė ribinę situaciją, nes grėsmė iškilusi ne tik pasauliui, bet ir pačiam žmogui. Ekologinė krizė, pasireiškianti dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos, yra galinga „smurto“ forma ne tik prieš gamtą, bet ir prieš patį žmogų. 2015 m. Paryžiaus susitarimu raginama imtis veiksmų siekiant darnaus gyvenimo būdo, tvaraus vartojimo ir tinkamų gamybos modelių, kurie padėtų sumažinti grėsmingą klimato kaitą, nepamirštant žmogaus. Ekologinės krizės kontekste privalu iš naujo atsigręžti į save ir į pasaulį, suvokiant, kad išnaudojimo formos išsekina ne tik pragyvenimo šaltinius, bet griauna kultūrinę tapatybę ir bendro gyvenimo prasmę

A person, who received the world as a gift, has not just to take care of his safety, but also of the safety of the world (nature), because he has been called to create the world and properly use the natural resources. The inappropriate use of the natural resources has reached the limit situation, because not just the world, but also people themselves are endangered. The ecological crisis, manifested due to the climate change caused by man, is a powerful form of “violence” not just against the nature, but also against the person himself. The Paris Agreement of 2015 encourages to take actions to achieve sustainable lifestyle, the patterns of stable consumption and suitable for production models, which would help decrease the threatening climate change, at the same time not forgetting a man. In the context of ecological crisis it is a must to look back at yourself and at the world again knowing that the forms of exploitation peter out not just the livelihood, but destroy cultural identity and the meaning of common life