Gruntinio vandens režimo ir užterštumo tyrimai uždurpėjusių smegduobių aplinkumoje

Abstract

Svarbiausia gamtosaugos problema Lietuvos karsto regiono sukultūrintose žemėse yra požeminio vandens apsauga nuo technogeninės taršos. Požeminio vandens taršos požiūriu ypač pavojinga laikoma smegduobių aplinkuma. Išnagrinėjus keturių uždurpėjusių smegduobių aplinkumoje susidariusį smegduobių vandens ir jų aplinkumos gruntinio vandens režimą, nustatyta, kad šis režimas priklausomai nuo vietos hidrogeologinių sąlygų yra skirtingo pobūdžio. Išryškėjo ir bendras dėsningumas: sniego tirpsmo ir lietinguoju metų laikotarpiais smegduobės maitinamos aplinkumos dirvožemio ir sekliu gruntiniu vandeniu, o sausuoju - atvirkščiai, jų įgriuvų durpėse akumuliuotas vanduo srūva į aplinkumą, o ypač sausringais laikotarpiais požeminis vanduo smegduobėse smarkiai nusenka ir jos intensyviai drenuoja gruntinį vandenį. Analizuojant vandens kokybės rodiklių tarpusavio ryšius nustatyta, kad smegduobių ir jų aplinkumos gruntinio vandens kokybė daugeliu atvejų yra glaudžiai susijusi. Smegduobės, kuriose vandens lygis aukštesnis negu gruntinis ir didesnės cheminių junginių koncentracijos, dėl palyginti mažo nuotėkio į aplinkumą neigiamos įtakos gruntinio vandens kokybei nedaro. Didesnė galimybė čia yra užterštam vandeniui sunktis gilyn į laidesnę moreninę griuveną, todėl tokia smegduobė laikytina potencialia žemesniųjų vandeningųjų sluoksnių teršėja. Pavojingiausias teršalas, galintis patekti į smegduobes iš mineralinėmis trąšomis tręšiamų žemdirbystės laukų ir sodybinių sklypų, yra nitratų azotas. Šiuo azotu užterštas ir aukštesnį lygį turintis gruntinis vanduo neišvengiamai teršia požeminį smegduobės vandenį