Sėjomainų su žieminiais rapsais agronominis ir ekonominis vertinimas

Abstract

Tyrimai atlikti 1999 - 2004 m. LŽŪU Bandymų stotyje. Tyrimų tikslas – agronominiu ir ekonominiu požiūriu įvertinti sėjomainas su skirtingais žieminių rapsų priešsėliais. Didžiausi žieminių rapsų sėklų derliai gauti taikant sėjomainas, kai jie augo po juodojo pūdymo (3,17 t ha-1) ir po vikių-avižų mišinio (2,89 t ha-1). Patikimi žieminių rapsų priešsėliai taip pat buvo žieminiai miežiai ir daugiametės pirmos pjūties žolės bei žieminiai kviečiai, rapsus sėjant tiesiogiai į jų ražieną. Daugiametes žoles kaip priešsėlį pirmiausiai reikėtų skirti žieminiams rapsams. Po daugiamečių žolių pasėjus žieminius rapsus, o po jų - kviečius, pastarųjų derlius buvo didesnis negu augintų dobilienoje. Posėlinių žieminių kviečių ir miežių piktžolėtumui įtakos turėjo žieminių rapsų biologinės savybės, jų pasėliuose naudoti herbicidai (butizanas) ir pačių rapsų priešsėliai. Tarp žieminių kviečių bei miežių derliaus ir jų pasėliuose rastų piktžolių orasausės masės buvo vidutiniškas ar stiprus koreliacinis ryšis (atitinkamai r = -0,661 ir r = -0,897). Įvertinus bendrą visų trijų augintų augalų (žieminių rapsų, žieminių kviečių ir vasarinių miežių) derliaus priedą ir jo vertę sėjomainos rotacijoje, nustatyta, kad didžiausia visų augintų augalų derliaus priedo vertė gauta taikant sėjomainą JPŽR- ŽK-VM (juodasis pūdymas - žieminiai rapsai - žieminiai kviečiai - vasariniai miežiai) – 557,47 Lt/ha. Derlingos priešsėlinės daugiametės žolės ir nedidelės auginimo sąnaudos lėmė sėjomainų, kurių narės jos buvo, didesnį energinį efektyvumą. Juodojo pūdymo laikymas nebuvo nuostolingas, nes šios sėjomainos apykaitos energijos sumažėjimas buvo neesminis.