Ar saviveiksmingumas gali padėti judėjimo negalią turinčiam asmeniui sėkmingai įveikti stresą? Saviveiksmingumo ir streso įveikos strategijų sąsajos

Abstract

Įvadas: Judėjimo negalia yra susijusi su daugybe papildomų stresorių, tokių kaip nuolat patiriamas skausmas, pablogėjęs fizinis funkcionavimas, gyvenimo būdo pokyčiai, socialinė stigma, priklausomybė nuo kitų pagalbos, neįgaliesiems nepalanki aplinka bei visuomenė. Visi šie stresoriai gali neigiamai paveikti neįgaliojo sveikatą ir savijautą, tad labai svarbu ieškoti asmens vidinių stiprybių, galinčių padėti asmeniui įveikti su negalia susijusias kliūtis ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Viena iš tokių stiprybių galėtų būti asmens saviveiksmingumas. Šio tyrimo tikslas – įvertinti judėjimo negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir streso įveikos strategijų sąsajas. Metodai: Tyrime dalyvavo 223 judėjimo negalią turintys asmenys (81 vyras ir 142 moterys), nuo 18 iki 66 metų amžiaus. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 34,90 ± 11,33 metų. Respondentų saviveiksmingumas buvo vertinamas pasitelkiant bendro saviveiksmingumo klausimyną (General sel-efficacy scale, Schwarzer, Jerusalem, 1995). Taip pat buvo naudotas COPE-Brief klausimynas (Carver, 1997), kuris leidžia įvertinti, kaip dažnai asmuo naudoja 14 skirtingų streso įveikos strategijų. Rezultatai: Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vyrai pasižymi aukštesniu saviveiksmingumu nei moterys. Vyrai, lyginant su moterimis, yra dažniau linkę naudoti aktyvios įveikos, svaiginimosi ir humoro strategijas. Moterys, kovodamos su stresu, dažniau nei vyrai kreipiasi į aplinkinius pagalbos ar patarimų bei emocinės paramos, yra linkusios dažniau pasitelkti emocijų išreiškimo ir religingumo strategijas. Nepriklausomai nuo lyties, aukštesnio saviveiksmingumo tiriamieji dažniau naudoja aktyvios įveikos, planavimo, teigiamos interpretacijos bei humoro strategijas, lyginant su žemesnio saviveiksmingumo tiriamaisiais. [...]