Spontaniškumo ir interpeliacijos dialektika: Rosos Luxemburg samprotavimų tema

Abstract

Straipsnio tikslas – aptarti politinio spontaniškumo ir interpeliacijos dialektiką remiantis istorinio ir socialinio materializmo perspektyva, kritiškai apžvelgiant Rosos Luxemburg samprotavimus. Spontaniškumu laikysiu vidinių aiškių priežasčių nedeterminuojamą apsisprendimą veikti ir patį veiksmą, o stichiškumu – išorinį ir gerai matomą didelių grupių ir masių savaiminį judėjimą, įveikiant reglamentus, standartus ir režimus. Atskirsiu išvystytą spontaniškumą, stichiškumą, kurie yra sąlygojami skonio ir alternatyvų patirties, nuo banalaus ir pasikartojančio gaivališkumo, kaip nerefleksyvios reakcijos į pasikartojančius stimulus. Spontaniškumo ir stichiškumo santykis su ideologine interpeliacija yra aktualus politikos, tiesioginių (protesto) akcijų ir revoliucijos klausimas, aiškinantis partijų ir bendruomenių veiklos santykį. Išvystytas spontaniškumas ir stichiškumas lemia derybinį atsaką ideologiniams kvietimams (interpeliacijoms). Istorinis materializmas, kaip jį formulavo daugelis marksistų, buvo nulemtas programinio naratyvo ir neanalizavo savaiminio besimokančio spontaniškumo, susijusių alternatyvų ir transformacijų, kūrybinio įveikimo (Aufheben), alternatyvų ir krypsmų gausinimo. Dar daugiau, visa tai buvo laikoma frakcine veikla, pavojingais nukrypimais, revizionizmu, oportunizmu ir kt.[...]