Kad meilė niekados nesibaigtų

Abstract

Klausimas „Kas yra meilė ?“ iškyla kiekvienam, taciau skirtingu laiku: vienam vaikystėje, kitam paauglystėje, trecias ir garbaus amžiaus sulaukes dar tebeieško atsakymo. Žmogaus veiksmai priklauso nuo jo turimos pasaulėžiuros. Asmenin meilės samprata salygoja bene svarbiausius žmogaus apsisprendimus. Paklauskime saves dar karta: „Kas yra meilė? Ar mes pastebime tikrosios meilės apraišku viešojoje erdvėje? Ar tai, ka regime vaizduojamajame mene, yra meilė? Ar jaunuoliai, aistringai besibuciuojantys viešoje vietoje, demonstruoja didžiule meile vienas kitam? Dažniausiai tai, ka mes matome, yra “kunu daromas meilės ženklas, kai virš ju neplevena meilės dvasia”. Žinoma tiesa, jog reiškini, kai forma neatitinka savo turinio, vadiname melu. Dažnai manoma, jog meil s nereikia ugdyti, kad ji – kažkas gatava, duota žmogui kaip tam tikros rušies širdies nuotykis. Isigalėjusi klaidinga nuostata, jog meilė yra kažkas gatava, kažkas nulemta iš anksto ir tikrai kiekvienam bus “duota”. Taciau meilė nėra duota – ji visada esti tai, kas užduota. Meilė niekada nebuna “yra”, bet nuolat “ivyksta”. Ir tai, kas “ivyksta”, priklauso nuo abieju asmenu indėlio ir ju sugebėjimo perkelti kito asmens pažinima ir pripažinima nuo jo lytiniu verciu i asmens verte. Tai, kas “ivyksta”, tik remiasi tuo, kas “duota”, t.y. juslumu ir naturaliu moters ir vyro jausmingumu, t.y. meilės „žaliava”, kuri yra duota pacios prigimties. Kiekvieno žmogaus pašaukimas – sukurti meile iš to, kas duota. Tai jo viso gyvenimo “užduotis”, jo kuryba. [...]