1939 m. Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę

Abstract

Vakarų Europos šalys ir jų sąjungininkės, neišskiriant Baltijos šalių, buvo susirūpinusios galimais praradimais karo metu. Tuo tarpu Vokietija buvo iliuzijų apie galimą karo naudą įkaitė. Lietuvos kariuomenės vadai išmoko daug taktinių pamokų krizės Klaipėdoje metu. Viena svarbiausių buvo ta, kad neįmanoma ginti krašto nepaveikus visos visuomenės ir nemobilizuojant šalies ekonomikos, ką šalį valdantis autoritarinis režimas vengė daryti. Galima manyti, kad buvo abejojama savo administracinėmis ir ekonominėmis galimybėmis. Ne paskutinės svarbos vaidmenį vaidino ir įtarumas savo piliečių atžvilgiu. Lietuvos kariuomenė krizės metu galėjo mobilizuoti tik kelis junginius, kad užtikrintų pajėgų atsitraukimą, o ir tiems patiems trūko personalo bei transporto priemonių. Karinė vadovybė suprato, kad net jei ir pavyktų sukurti mobilizacijos planus, tų planų įgyvendinimas negalėtų būti užtikrintas dėl priešo pajėgų didelio techninio pranašumo. Dėl politinio pobūdžio trikdžių ar net užsienio valstybės reikalavimų bet kokie mobilizacijos planai galėjo būti atidėti ir mobilizacija būtų atlikta per vėlai. Problemų analizė parodė, kad svarbiausios nesėkmių priežastys buvo susijusios net ne su akivaizdžiu Lietuvos priešų kariuomenių techniniu pranašumu ar skirtumais. Priešingai, svarbiausios problemos buvo susijusios su lėtu planavimu, koordinacijos stoka, pavėluotu informacijos perdavimu ir netikslia subordinacija. Ne mažiau problemiška buvo pamatinė karininkų disciplina bei politinės valios stoka autoritarinio režimo sąlygomis, kai visa sprendimų priėmimo grandinė buvo suparalyžiuota. Šių veiksnių kombinacija apibūdino sistemos pobūdį ir jos gebėjimą priešintis užsienio, Vokietijos Reicho, invazijai 1939.