Habitus vaidmuo šiuolaikinėje užsienio kalbų didaktikoje

Abstract

Anot P. Bourdieu, habitus yra mūsų elgsenos „generatyvinė gramatika“. Tai įgytų bruožų ir disponuojamų instrumentų visuma. Šiuo atveju „turėti“ tampa „būti“, ir, atrodo, jog esame gimę su tam tikromis nuostatomis ir bruožais, kurie mus apibūdina ir skiria nuo kitų. Habitus yra mūsų socialinės ir individualios patirties samplaika, kuri paverčia mūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką „savaime suprantamomis“. Mokymosi procese habitus tampa dar labiau artikuliuotas. Pavyzdžiui, užsienio kalbų mokymosi įprotis turi tiesioginę įtaką tam, kaip studentas suvokia, priima/atmeta dėstymo stilių ir metodus bei sąlygoja pasiekiamus rezultatus. Šio straipsnio tikslas – išaiškinti, koks užsienio kalbų mokymosi habitus dominuoja tarp studentų, kokią reikšmę turi jų mokymosi procesui bei pasiekiamiems rezultatams. Tikslui pasiekti pasirinkome skirtingų tautų respondentus, turinčius skirtingą socialinę patirtį bei skirtingą užsienio kalbų mokymosi praktiką. Buvo atlikta iš 19 klausimų sudaryta apklausa raštu, struktūruotas interviu pateiktas Europos humanitarinio universiteto studentams, atvykusiems į Lietuvą studijuoti iš Baltarusijos, apklausti raštu Vytauto Didžiojo universiteto studentai lietuviai bei skirtingų profesijų ir kilmių žmonės, lankantys mokymo centro „Lingue Romanze“ užsienio kalbų kursus. Suformuluota hipotezę, jog habitus yra neatsiejama užsienio kalbų mokymosi dalis, kuri sąlygoja užsienio kalbos dėstymo metodų priėmimą arba atmetimą bei ilgainiui lemia pasiekiamus užsienio kalbų mokymosi rezultatus ir užsienio kalbų įsisavinimo tempą