Konstitucinės jurisprudencijos kaitos problema : konstitucijos reinterpretacija

Abstract

Konstitucinės justicijos institucija turi ne tik teisę, bet jai tenka sunki pareiga formuluoti konstitucinę jurisprudenciją. Būtent joje yra išreikšta oficiali konstitucijos samprata, kuri determinuoja visą hierarchinę teisės sistemą. Įgyvendindama savo funkciją užtikrinti konstitucinį teisėtumą, konstitucinės justicijos institucijos veikla gali pasireikšti konstitucinės jurisprudencijos turinio (i) kūrimu, (ii) plėtote, bei jos (iii) kaita. Būtent šios konstitucinės justicijos institucijų veiklos galimybės sudaro pagrindą „gyvosios konstitucijos“ teorijos materialumui. Šios teorijos ryškiausias įprasminimas pasireiškia būtent konstitucinės jurisprudencijos kaitoje. Skirtingai nei jurisprudencijos kūrimas, bei jos tolesnė nuosekli plėtotė, konstitucinės jurisprudencijos kaita vyksta rečiau, nes kaitos galimybė yra saistomas visos eilės šį procesą determinuojančių veiksnių. Pirma, konstitucinės jurisprudencijos integralumas įpareigoja interpretuotoją saugoti esamą konstitucinių vertybių balansą, konstitucinės jurisprudencijos integralumą bei nuoseklumą. Antra, konstitucinės jurisprudencijos kaita yra kolegialus sprendimas, ji galima tik kai dauguma konstitucinės justicijos institucijos narių yra įsitikinę, kad tokia kaita šiuo atveju yra reikalinga, o todėl neišvengiama. Trečia, konstitucinės justicijos institucija nėra iniciatyvos subjektu inicijuoti procesą kurio metu atsiranda pagrindas ir galimybė konstitucinės jurisprudencijos kaitai. Daugelio aplinkybių sąlygota konstitucinės jurisprudencijos kaitos galimybė yra konstitucinės jurisprudencijos stabilumo ir sistemiškumo apsaugos būdas. Būtent šios aplinkybės garantuoja visos teisės normų sistemos stabilumą, o tuo pačiu sociumo evoliucinį – taikingą raidos pobūdį. Tad galimybė konstitucinės jurisprudencijos kaita objektyviai negali būti dažna.[...]

The institution of constitutional justice not only has the right, but also a difficult duty to formulate the constitutional jurisprudence. It is this jurisprudence wherein the official concept of the Constitution is expressed, while this concept determines the entire hierarchical legal system. In the course of implementation of the function to secure constitutional legitimacy, the activity of the constitutional justice institution can be manifested in (i) creation, (ii) development, and (iii) alteration of the content of the constitutional jurisprudence. Namely these possibilities of the activity of the constitutional justice institutions create the basis for the substantiality of the theory of the “living Constitution”. The most notable acquisition of meaning of this theory is manifested namely in alteration of the constitutional jurisprudence. Unlike the creation of the jurisprudence and its further consistent development, the alteration of the constitutional jurisprudence is less common, since the possibility for alteration is conditioned by a number of factors determining this process. First, the integrity of the constitutional jurisprudence obligates the interpreter to preserve the existing balance of constitutional values, the integrity and consistency of the constitutional jurisprudence. Second, an alteration to the constitutional jurisprudence is a collective decision, such an alteration is possible only when the majority of members of the constitutional justice institution are certain that such an alteration is necessary, therefore, unavoidable in this situation. Third, the constitutional justice institution is not a subject of the initiative to initiate the proceedings during which the ground and possibility arise for alteration of the constitutional jurisprudence.[...]