Architektūros Riteris Alfredas Paulauskas : tarp racionalumo ir estetikos

Abstract

Alfredas Paulauskas – vienas iš architektūros pasaulio kūrėjų, kurių darbus apibūdiname pabrėždami estetinės raiškos ir praktinio rezultato pusiausvyrą, siekį subtiliai susieti pragmatiškąjį architektūros pradą ir meninę veiklą, atskleisdami gebėjimą ieškoti architektūrinės harmonijos pernelyg nenutolstant nei į vieną, nei į kitą pusę. Kelias į architektūros studijas A. Paulauskui reiškė kelią į meno pasaulį. Piešiau dar būdamas vaikas, daile domėjosi ir šeima. Tėvai, nors ir dirbo nepriklausomos Lietuvos valdininkais, taip pat buvo baigę meno mokyklą, – svarstydamas, kodėl pasirinko šią profesiją, atskleidžia architektas. „Grynojo“ meno paieškos lydėjo jį visą gyvenimą. Estetinės saviraiškos poreikis skleidėsi ne tik architektūrinėmis kompozicijomis, bet ir tapyba, akvarelėmis, šaržais, skulptūra. Pokalbyje netruko išryškėti ir kita kūrybinio veido pusė. Paulausko architektūrinis mąstymas gan griežtas ir racionalus, kūrybos procese disciplinuotai išgryninantis sumanymą iki paprasčiausio įmanomo varianto, palikus reikšmingiausias, kertines idėjas. Architekto credo galėtų būti trumpas: neprarasti saiko. Jeigu architektūroje yra saikingumas – man tai didžiausias įvertinimas, – teigia kūrėjas. Sekant architekto mintį galima svarstyti, kad šis požiūris siejasi ir su aštroku charakteriu, nes asmeninis projektavimo braižas, architekto manymu, atsiranda per įgimtus charakterio bruožus, kurie lemia skirtingą tų pačių užduočių traktuotę, skirtingus elementus. Apibendrintai charakterizuojant Paulausko darbus į akis visų pirma krenta pažangiausių konstrukcijų sprendimų paieška ir racionaliai funkcionuojantis erdvės mechanizmas. Tiesa, sovietmečio epocha, kurioje architektas sukūrė didumą darbų, diktavo savo sąlygas, tad toli gražu ne visoms pažangioms idėjoms buvo lemta įgyti materialų pavidalą miestų erdvėse.[...].