Lietuvių teatro (kontra)mitas satyrinėje tarpukario spaudoje

Abstract

Straipsnyje siekiama apžvelgti tarpukario Lietuvos satyriniuose leidiniuose Spaktyva ir Kuntaplis publikuotas pastabas tuometiniam Valstybės teatrui. Remiantis Rolando Barthes'o "mistifikacijos" samprata, įmanu Lietuvos tarpukaryje veikusią oficialią teatro ideologiją matyti kaip laipsniškai susiformavusią teatro sąvokos mistifikavimo pagrindu. Tuo tarpu Northropo Frye satyrinės literatūros teorija satyrą įgalina interpretuoti kaip alternatyvios, fikcinės visuomenės požiūrio apraišką. Kritiškai sulyginus satyrinėje spaudoje paskelbtą teatro kritiką su oficialiosios spaudos nuostatomis, galima nustatyti satyrikų, kaip galimų kontra-visuomenės atstovų, pažiūrų alternatyvumo laipsnį ir tiksliau apibrėžti lietuvių tarpukario satyrinės spaudos strategiją. Tenai dunkso gelsvas rūmas, kur sudėta didžios sumos, kur kūrėjai nuolat grumias, kur didžiausias neramumas, kur artistai žandus skaldos ir valstybės daužo baldus, kur už tai gerai apmoka, (juk krašte sumų nestoka), Kad piliečiui ir sunkoka - Meno ponams nėra strioko

This article aims to make a survey of critical remarks of two Lithuanian satirist periodicals "Spaktyva" (The Spyglass) and "Kuntaplis" (The Wooden Clog) addressed to State Theatre in Kaunas and published during the Interwar period. As a satire can be defined as a voice (or image) of fictional alternative society (Northrop Frye), in order to measure "Spaktyvas" and "Kuntaplis" alternativeness, their criticisms shall be juxtaposed to those of official press