Ūminio širdies nepakankamumo sąsajos su širdies ir kraujagyslių sistemos ligų baigtimis

Abstract

Tyrimo tikslas. Nustatyti ūminių išeminių sindromų ir ūminio širdies nepakankamumo sąsajas su mirtimi nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų stacionare bei mirtimi nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų ir lėtiniu širdies nepakankamumu vienerių metų laikotarpiu. Tirtųjų kontingentas ir tyrimo metodika. Tirtųjų kontingentą sudarė nuoseklios imties 1554 ligoniai, susirgę ūminiais išeminiais sindromais (Q bangos miokardo infarktu – 607, miokardo infarktu be Q bangos – 441, nestabiliąja krūtinės angina – 500), 2005 m. gydyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (buvusiose Kauno medicinos universiteto klinikose) Kardiologijos klinikoje. Ligonių būklei stacionariniu laikotarpiu įvertinti naudoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies centro informacinės bazės duomenys. Ligonių būklė stebėta vienerius metus nuo hospitalizavimo dienos. Rezultatai. Ūminis širdies nepakankamumas stacionare diagnozuotas trečdaliui (32,3 proc.) ligonių, postacionariniu vienerių metų laikotarpiu lėtinis širdies nepakankamumas – beveik penktadaliui (17,0 proc.) ligonių. Miokardo revaskulizacija atlikta 70,8 proc. ligonių, kuriems vainikinių arterijų stenozė buvo ≥70 proc. Lėtinis širdies nepakankamumas po vienerių metų įvertintas 1039 ligoniams ir nustatytas tris kar­tus dažniau nei ligoniams be stacionare nustatyto ūminio širdies nepakankamumo (31,4 ir 11,6 proc., p<0,05). Mirtis nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų stacionariniu ir postacionariniu laikotarpiu reikšmingai dažniau ištiko ligonius, kuriems buvo ūminis širdies nepakankamumas palyginti su ligoniais, kuriems nebuvo ūminio širdies nepakankamumo (11,5 ir 1,9 proc., p<0,001; 7,7 ir 2,3 proc., p<0,001). Išvada. Ištikus ūminiams išeminiams sindromams, atsiradęs ūminis širdies nepakankamumas reikšmingai didina lėtinio širdies nepakankamumo dažnumą [...].