| Abstract: | Tyrimo tikslas. Nustatyti ūminių išeminių sindromų ir ūminio širdies nepakankamumo sąsajas su mirtimi nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų stacionare bei mirtimi nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų ir lėtiniu širdies nepakankamumu vienerių metų laikotarpiu. Tirtųjų kontingentas ir tyrimo metodika. Tirtųjų kontingentą sudarė nuoseklios imties 1554 ligoniai, susirgę ūminiais išeminiais sindromais (Q bangos miokardo infarktu – 607, miokardo infarktu be Q bangos – 441, nestabiliąja krūtinės angina – 500), 2005 m. gydyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (buvusiose Kauno medicinos universiteto klinikose) Kardiologijos klinikoje. Ligonių būklei stacionariniu laikotarpiu įvertinti naudoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies centro informacinės bazės duomenys. Ligonių būklė stebėta vienerius metus nuo hospitalizavimo dienos. Rezultatai. Ūminis širdies nepakankamumas stacionare diagnozuotas trečdaliui (32,3 proc.) ligonių, postacionariniu vienerių metų laikotarpiu lėtinis širdies nepakankamumas – beveik penktadaliui (17,0 proc.) ligonių. Miokardo revaskulizacija atlikta 70,8 proc. ligonių, kuriems vainikinių arterijų stenozė buvo ≥70 proc. Lėtinis širdies nepakankamumas po vienerių metų įvertintas 1039 ligoniams ir nustatytas tris kartus dažniau nei ligoniams be stacionare nustatyto ūminio širdies nepakankamumo (31,4 ir 11,6 proc., p<0,05). Mirtis nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų stacionariniu ir postacionariniu laikotarpiu reikšmingai dažniau ištiko ligonius, kuriems buvo ūminis širdies nepakankamumas palyginti su ligoniais, kuriems nebuvo ūminio širdies nepakankamumo (11,5 ir 1,9 proc., p<0,001; 7,7 ir 2,3 proc., p<0,001). Išvada. Ištikus ūminiams išeminiams sindromams, atsiradęs ūminis širdies nepakankamumas reikšmingai didina lėtinio širdies nepakankamumo dažnumą [...]
The aim of the study was to determine associations of acute coronary syndrome and acute heart failure with mortality from cardiovascular causes during hospitalization and mortality from cardiovas- cular causes and chronic heart failure during one-year period. Material and methods. A total of 1554 consecutive patients with discharge diagnosis of acute coronary syndrome, treated at the Clinic of Cardiology, Hospital of the Lithuanian University of Health Sciences (former Kaunas University of Medicine) in 2005, were prospectively enrolled into the study. For the assess- ment of patients’ status, data from the Cardiac Center Registry database were used. Patients were followed up for one year from admission to hospital. Results. Acute heart failure was diagnosed in 32.3% of patients during hospitalization, and chronic heart failure was diagnosed in 17% during a one-year follow-up period. Myocardial revascularization was perfor- med in 70.8% of patients with coronary artery stenosis of ≥70%. After one year, chronic heart failure was documented in 1039 patients, and it was almost three times more frequent in patients who had acute heart failure at diagnosis of acute coronary syndrome than in patients without acute coronary syndrome during hospitalization (31.4% vs. 11.6%; P<0.05). Death from cardiovascular causes occurred more frequently in patients with acute heart failure than without it during both in-hospital and out-of-hospital periods (11.5% vs. 1.9%, P<0.001; 7.7% vs. 2.3%, P<0.001). Conclusion. In the presence of acute coronary syndrome, diagnosed acute heart failure signifi cantly in- creases the frequency of chronic heart failure during one-year period and mortality rate from cardiovascular diseases during hospitalization and one-year period |
