Magia karnawału lub łączy ironię Sokratesa z Pharmakon?

Abstract

Postmodernizmo diskursų gausoje „karnavalo“ sąvoka vis dažniau priskiriama postmodernizmui kaip vienas iš esminių jo bruožų, padedančių nusakyti pokyčius, vykstančius literatūroje, mene bei kultūroje. M. Bachtinas, kurio dėka ši sąvoka tapo taip plačiai eksplikuojama, „karnavalo“ metafora nusakė kitokį santykį su tekstu. Karnavalui būdingus bruožus M. Bachtinas sieja su rimtai-juokingo žanrais. Šių žanrų vieną svarbiausių ypatybių – tai jų naujas santykis su tikrove: jų objektas arba, kitaip tariant, supratimo, vertinimo ir tikrovės vaizdavimo išeitiestaškas yra gyva, net labai aktuali dabartis. Svarbiausias rimtai- juokingo žanras yra „sokratiškasis dialogas“, kurio atramos taškas, be jokios abejonės, yra „sokratiškoji ironija“. Ironija patenka į „rimtai-juokingo“ erdvę. Sokratui turime būti dėkingi, kad ironija, visų pirma, yra įvardijama kaip apsimestinis nežinojimas. Platono dialogų karnavališkumas reiškiasi dvilypiu Sokrato elgesiu, jo ironija: dažnai net patys Sokrato pašnekovai nesupranta, ar jis kalba rimtai, ar juokauja, šaiposi, tyčiojasi. Ironijoje visuomet esama rizikos: ji gali būti suprasta kaip rimta. Ko gi siekiama sokratiškąja ironija? Tikslas panašus, kaip ir „karnavalinio“ juoko atveju: atsiriboti nuo „moksliškai pagrįsto“ žinojimo. Sokratas ironiškais klausimais, visų pirma, mėgina išvaduoti pašnekovą nuo žinojimo prietarų, nuo tariamo žinojimo. ironijai būtinai reikalingas kitas asmuo – ironi kui reikalingas jo pašnekovas, į kurį jo ironija yra nukreipta, kuriam ji yra sakoma. Ironija yra dialogiška ir kitu aspektu – ja dangstoma neigiama ir slepiama tiesa. Tik tiesos egzistavimas ironijoje padaro ją tokią „reikšmingai“ kandžią – išreiškiančią konkretų turinį ir užuominos neigimu paslėptą teiginį. Ironija yra ne monologiška, bet dialogiška. [...]