Krajobraz geokulturowy w Dolinie Issy Czasława Miłosza

Abstract

Straipsnyje remiamasi M. Bachtino teorinėmis literatūrologijos įžvalgomis, kuriose teigiama, kad didžiųjų literatūros kūrinių gimimas ruošiamas amžių, ir tik jų sukūrimo epochoje nuimamas subrendęs ilgo ir sudėtingo brendimo derlius. Bandant suvokti ir paaiškinti kūrinį tik epochos ir tik artimiausio laiko sąlygomis, niekada nebus prasiskverbta į jo suvokimo gelmes. Milošas save vadino paskutiniuoju LDK piliečiu. Kodėl? Atsakymas glūdi jo kūryboje. Straipsnyje analizuojamas Česlavo Milošo romanas Isos slėnis, gretinant senosios Apytalaukio parapijos aprašymus. Isos slėnį autorius apibrėžia savitai. Pirmasis apibrėžimas – tai geografinis landšaftas. Milošas pabrėžia, kad tai – ežerų kraštas. Ežerų krašto gamta šiaurietiška, santūri, bet ne atšiauri. Ši Europos sritis autoriaus vadinama Ežerų kraštu. Šiandien Lietuvos skaitytoją galėtų gluminti toks peizažas. Ežerai – lyg ir Rytų Aukštaitijos landšafto skiriamasis bruožas, bet ne Kėdainių krašto, kurio peizažą galėjo atmintyje išlaikyti rašytojas. Pelkynų, kuriais charakterizuojamas kraštas – maža tematyti. Kraštovaizdis pakitęs. Tad kokį geografinį – kultūrinį landšaftą pasirenka rašytojas? Pagal minėtus landšafto bruožus galime skirti landšaftinį romano lokusą į Europos geografinės platumos aprašymą – Ežerų kraštą su pelkynais. XVIII a. pab. „Ukmergės dekanato parapijų sąrašuose“ aprašyta Apytalaukio parapija, kurioje buvo ir Šeteniai, Milošo gimtinė. Keliai iš Apytalaukio parapijos į kitas vietas dažniausiai prasti – pelkėti ar smėlingi, kalvoti ir su gausybe posūkių, vadinasi, atsiradę apvažiuojant kelio kliūtis. Dokumente aprašomi keturi iš Apytalaukio vedantys keliai. [...]