Apie du lietuvių menininkus, tapusius Vakarų pasaulio kultūros istorijos dalimi
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2016 | 2(22) | 99 | 107 |
Šiandien lietuviai – pasaulyje pasklidusi diasporos tauta. Vargu ar įmanoma suskaičiuoti, kiek tarp jų buvo ir esama profesionalių kūrėjų. Aišku viena, kad nedidelė tauta pasauliui davė ir tebeduoda labai daug reikšmingų kultūros puoselėtojų. Būtų teisinga atidžiau ir dažniau kalbėti apie tuos menininkus, kurių kūrybinis darbas prisideda prie Vakarų pasaulio (ir Lietuvos jame) civilizacinio ir kultūrinio klestėjimo. Siekiant kalbėti apie plačiajam pasauliui kultūros sferoje svarbius lietuvius, šio straipsnio objektu pasirinkti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, bene garsiausi šiuo metu gyvenantys menininkai lietuviai Jonas Mekas (1922) ir Aleksandra Kašubienė (Kašuba) (1923). Abiejų likimai, kaip ir daugelio kitų pokario emigrantų, yra ryškiai paveikti karo traumos ir pabėgėlio, „žmogaus be vietos“ problemos. Bet skirtingai nuo daugelio kitų lietuvių menininkų, kuriems egzilinė būtis buvo visiškai nekūrybingas laikotarpis, Jonas Mekas ir Aleksandra Kašubienė pokariu Europos DP stovyklose ir vėliau, emigravę į JA V, surado tinkamą kūrybai terpę. Kitaip nei didesnė dalis tautiečių menininkų, Jonas Mekas ir Aleksandra Kašubienė su savo kūryba prasiveržė į tarptautinį meno pasaulį ir tapo XX a. meno istorijos dalimi. Jonas Mekas ir Aleksandra Kašubienė priklauso tai pačiai lietuvių emigrantų kartai. Priversti išvykti dar visai jauni, Lietuvoje nespėję iki galo persiimti nacionalinio meno kanonu, Vakaruose jie sukūrė unikalius kūrinius, kuriuose susipina kūrybiškumas ir smalsumas, protestas prieš netobulą pasaulį ir siekis rasti būdą jame išgyventi. Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kaip karas ir pokario situacija paveikė šių dviejų jaunų, gabių ir kūrybingų žmonių gyvenimus, aptarti veiksnius, nulėmusius jų aukštus kūrybinius pasiekimus.[...]
Today Lithuanians are a diaspora people dispersed throughout the world. Among them, some are important to world cultural history; this article is about two of them. They were World War II refugees and currently are perhaps the most famous Lithuanian artists alive: Jonas Mekas (b. 1922) and Aleksandra Kasuba (Kašuba, Kašubienė; b. 1923). Their fates, like those of many postwar emigrants, were affected by the trauma of war and the problem of being a refugee, a “displaced person”. But in contrast to some other Lithuanian artists to whom such an existence in exile meant being creatively unproductive, Jonas Mekas and Aleksandra Kasuba found an environment conducive to their creativity in both the European DP camps and in the United States to which they emigrated. Both were able to participate in the international world of art and to leave their mark on 20th century art history. Jonas Mekas and Aleksandra Kasuba belong to the same generation of Lithuanian emigrants. Forced to leave their homeland early in their lives and not yet having had time in Lithuania to fully acquire and indentify with the national artistic canon, they created unique works in the West– creations born of artistic curiosity, a spirit of protest against the world’s imperfection, and the need to find a way of living in it. It is the purpose of this paper to explore both how war and the postwar condition influenced the lives of these young and gifted creators as well as what factors might have been responsible for the high quality of their artistic achievements. These factors are perhaps not so much the external conditions they faced as those internal, psychosocial constraints for an artist’s success that lie in his or her nature and individual qualities. [...]
eISSN 2351-6461