Biblinės dramos ženklai ikiegzilinėje Bernardo Brazdžionio poezijoje
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2005 | 15(43) | 215 | 231 |
XX a. pradžia – laikotarpis, kai keičiantis žmonių mentalitetui tolydžio stiprėjančios individualizmo, reliatyvizmo ir subjektyvizmo tendencijos neišvengiamai paliečia visas kultūros sritis – filosofiją, religiją, meną. Ketvirtajame dešimtmetyje į lietuvių poeziją atėjusio Bernardo Brazdžionio poezija neabejotinai paliesta neokatalikybės idėjų, pagrindinis eilėraščių poetinis kodas slypi Biblijoje, jos įvaizdžių sistemoje, joje ieškoma vaizdingumo, literatūrinių parafrazių. B. Brazdžionis perkūrė Biblijos realybę, pritaikė ją savo laikmečiui, Biblijos idėjos ir motyvai atsiranda eilėraščiuose pagrįsti panašumo ir analogijos principais. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti vieno žymiausių lietuvių poetų – B. Brazdžionio kūryboje atsiskleidžiančias laiko, erdvės bei žmogaus sampratas, atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką, atsekti universaliųjų biblinių tiesų sklaidą ikiegziliniuose jo eilėraščiuose bei atverti vidinį jo poezijos religingumą. Siekiama atskleisti ne tiek religinių tiesų atspindėjimą eilėraščiuose, kiek gilų ir sudėtingą Dievo išgyvenimą, kai Transcendencija tampa žmogaus egzistencijos pagrindu. Biblinės išganymo istorijos ženklai pašventina B. Brazdžionio eilėraščių pasaulį, suteikia jam transcendentinį laiko ir erdvės matmenį. Biblinė istorija išsipildo šiame laike ir šioje erdvėje, įtraukdama į vyksmą ir modernaus pasaulio žmogų.
The beginning of the 20th century is the difficult time in the human history. The tendencies of individualism, relativism and subjectivism influenced all the areas of the culture - philosophy, religion, art. In the third-fourth decades the Lithuanian poets tried to restore the principles of idealism, to bring back the ideals of good and justice to the life of the society. The people of the 20th century needed the ideas of eternity and God, as the main true worth. The synthesis of idealistic-catholic mindset and national values was created. Bernardas Brazdžionis struggled to modern the space of the narrative, to renovate the structures of poetry and to release the literary speech like it was done by the Lithuanian representatives of avantgarde. His poetry was influenced by the ideas of neo-catholicity. The poet was trying to reveal the human and divine subsistence. B. Brazdžionis continued the paradigm of traditional-simulative relation to Bible, but traditional biblical genres - prophesy, prayer, psalm - were receding from canons, they were individualized. The poems were given the intonation of the prayer, the dialogical tone was stressed. The poetry of Bernardas Brazdžionis was coherent to the tradition of Christian homiletics and to the poetic treatment of it. Bible and the system of its images is the main code of his poems. The poet was looking for the characters, motifs, imagery and literary paraphrase there. All the semantic and stylistic figures showed the particular poetic code. Signs of the biblical Salvation history sanctified the world of the poems and gave the transcendental spatio-temporal dimension to it. The biblical history happens nowadays, and it touches the modern man. B. Brazdžionis took the reality of the Bible and recreated, adapted it to his own time. The lyrical subject of the poems meditated on his own temporality and on the approximation of the death. [...]