Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33782
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Трусаў, Алег Анатольевiч
Title: Belarusian cemeteries as objects of the memorial value: their protection and study
Other Title: Baltarusijos kapinės – memorialinės reikšmės kultūrinių vertybių apsaugos ir tyrimų problema
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2005, nr. 1, p. 128-131
Date: 2005
Keywords: Cremation; Belarus;Laidojimo tradicijos;Belarus;Baltarusijos istorija;Mirusiųjų kremacija
Abstract: 1000-years history of Belarus has faced the gradual evolution of burial traditions influenced by confessional, national and religious factors. At the end of the 10th century the Belo Russians accepted Christianity of the Eastern (later Orthodox) tradition. The Eastern-Slavonic tradition of cremation was replaced rapidly by land burials. However, the tradition of mound burials was used up to the end of the 12th c. and the beginning of the 13th century. Some tribes, Dregovichi in particular, used to bury their dead in the logs positioned in the center of a mound.
Laidojimo tradicijos, kurių formavimuisi turėjo įtakos konfesiniai, nacionaliniai ir politiniai veiksniai, tūkstantmetėje Baltarusijos istorijoje nuosekliai evoliucionavo. X a. pabaigoje baltarusių protėviai tampa Bizantijos apeigų krikščionimis. Rytų slavų mirusiųjų kremacijos tradicijas iškart pakeičia laidojimas. Tačiau paprotys laidoti mirusius pilkapiuose išlieka iki XII a. pabaigos – XIII a. pradžios. XIII–XV a. pagoniškosios laidojimo tradicijos pamažu nunyksta net kaimo vietovėse. Be stačiatikybės, po Krėvos unijos Baltarusijoje plinta ir katalikybė. Pilkapius ir nepilkapinius nekropolius visiškai keičia nedidelės miesto ir kaimo kapinės. Jos paprastai formuojasi aukštumose prie gyvenamųjų namų arba jų apylinkėse. Taip pat egzistuoja atskiros vienuolynų kapinės. Be krikščioniškų (stačiatikių, katalikų, vėliau ir protestantų bei unitų) kapinių, XVI–XVIII a. atsiranda atskirų žydų ir totorių kapinių. Istorinių Baltarusijos kapinių landšafas artimai susijęs su vietovės reljefu, kapai tankiai apželdinti, išilgai alėjų ir palei visą stačiakampių aptvertų kapinių sklypų perimetrą sodinti medžiai. Svarbiu kapinių elementu tapo medžio arba akmens koplyčios ar bažnytėlės bei cerkvelės. Kapinių planas tampa reguliariu. Turtingiausi baltarusių magnatai savo mirusius laidojo šventyklų rūsiuose ir puošė įvairiomis klinties ar net marmuro statulomis. Antai Radvilų šeimos kapinynu tapo Nesvyžiaus parapinė bažnyčia, Sapiegų – Galšios pranciškonų vienuolyno bažnyčia. Baltarusijos unitų arkivyskupai laidoti Polocko Šv. Sofijos katedros sienose. Kalbant apie Baltarusijos istoriją, vertėtų atskirai paminėti Rusijos–Prancūzijos 1812 m. karo metų karių kapines ir kapų memorialinius ženklus, 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilėlių kapines, gausius Pirmojo pasaulinio karo laidojimus Vakarų Baltarusijos teritorijoje, taip pat po choleros epidemijų atsiradusius brolių kapus ir kapines. Per Baltarusiją viena paskui kitą ritosi stiprios polonizacijos ir rusifikacijos bangos. Po unijos likvidavimo 1839 m. stačiatikių kapinės ilgą laiką vadintos „rusų“, o katalikų – „lenkų“ kapinėmis. Baltarusių kalba ant antkapių galutinai išnyko. Tuo tarpu žydų kapavietėse išliko užrašai jidiš ir hebrajų kalbomis, totorių – baltarusių ir rusų kalbomis, bet arabų rašmenimis. Dideliuose miestuose, pavyzdžiui, Minske, egzistavo atskiros liuteronų kapavietės, kuriose daugiausia laidoti išeiviai iš Vokietijos. Per klasinius ir konfesinius „valymus“ revoliucijos ir pilietinio karo metais bolševikai išnaikino daug taikių gyventojų. XX a. ketvirtame–penktame dešimtmetyje BSSR teritorijoje atsiranda slaptų masinio Stalino režimo aukų laidojimo vietų. Viena garsiausių jų – Kuropatos už Minsko. Čia dideliuose brolių kapuose palaidota tūkstančiai žmonių. Tokias laidojimo vietas NKVD organai laikė labai didelėje paslaptyje. Dabar Kuropatose žmonės pastatė šimtus medinių kryžių ir pavertė šią vietą tautinių memorialu. Antrojo pasaulinio karo metais Baltarusijos teritorijoje žuvo ir buvo palaidota keli milijonai žmonių. XX a. septintame–aštuntame dešimtmetyje vietinės valdžios organai tarsi vandalai pradėjo naikinti ir senas kapines miestuose, ypač jei jose jau nebelaidota. Pavyzdžiui, Minske visiškai sunaikintos žydų, totorių, liuteronų kapavietės, Storoževkos stačiatikių kapinės, senos bajorų kapinės šalia kinoteatro „Spartak“ ir katalikų kapines greta Šv. Roko bažnyčios pačiame miesto centre. Po nepriklausomybės atgavimo Baltarusijoje prasidėjo krikščioniškos tradicijos laidojimo apeigų atgimimas. Ant antkapių vėl atsirado krikščioniška simbolika. Atstatyta daugybė kapinių koplyčių ir bažnyčių, taip pat pakelės kryžių ir koplyčių. Išėjo atskirų leidinių apie Baltarusijos kapines, pavyzdžiui, apie Minsko Kalvarijų kapines (XVIII–XX a.) ir Naugarduko kapines. Buvo priimtas laidojimo veiklos organizavimui skirtų įvairių dokumentų paketas. Šiuose dokumentuose nurodoma, kad laidojimo vietų žemė gali būti panaudota tik apželdinimui ir tik praėjus 20 metų po laidojimo. Pastatų ir statinių statyba šioje teritorijoje draudžiama. Taip buvo nutraukta sovietinė vandalizmo praktika. Tačiau vietinių gyventojų elgesys ne visada pavyzdingas, ir vandalizmo atvejai laidojimo vietose gana dažni. Visa tai rodo, kad tikslinga išleisti Baltarusijos kapaviečių istorijai skirtą monografiją, taip pat parengti enciklopedinį žinyną su istoriškai ir kultūriškai reikšmingiausių kapaviečių aprašymais. Tam būtina sukurti duomenų banką ir ištirti visas kapavietes, pirmiausia jau nebeturinčiuose gyventojų ir į Černobylio zoną patekusiuose kaimuose.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33782
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33782
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2005, nr. 1

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats

Page view(s)

182
checked on May 31, 2020

Download(s)

174
checked on May 31, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.