Language and politics : expressionism in Lithuanian propoganda painting during the "thaw"

Abstract

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos – septintojo dešimtmečio sovietinės tapybos reformos buvo susijusios su kritiška socialistinio realizmo doktrinos peržiūra ir grįžimu prie ankstyvojo modernizmo vaizdinės kalbos. Kaip ir daugelis iš pirmo žvilgsnio neutralių, grynai estetinių, praktikų tuometinės tapybos kalbiniai ieškojimai priklausė galios ir kontrolės žaidimui, grindė normas ir kūrė alternatyvas, ženklino ideologijų kaitą ir atitiko bendrąsias laikotarpio idėjas. Šiame straipsnyje analizuojama politinė ekspresionizmo, kaip vaizdinės kalbos, reikšmė atšilimo metų Lietuvos propagandinėje tapyboje.Ekspresionizmo įsitvirtinimas šio laikotarpio tapyboje siejamas su individualizmo ideologijos reabilitacija sovietinėje sistemoje, po 1956 metų prasidėjus politinėms reformoms ir socialinio gyvenimo liberalizavimui. Tuometinei tapybai būdingas ekspresionistinis vaizdinės komunikacijos modelis atgaivino saviraiškos ir „autentiško“ pranešimo siekį ir palaikė meninės individualybės naratyvą. Tačiau straipsnyje atlikta garsių septintojo dešimtmečio tapytojų Leopoldo Surgailio ir Silvestro Džiaukšto istorinių paveikslų analizė atskleidžia, kad ekspresionistinė kalba iš esmės nepaneigė socialistinio paveikslo politinio angažuotumo ir priklausomybės kolektyvistinei ideologijai, kurią išreiškė herojiški revoliucinių kovų vaizdiniai. Priešingai, ekspresyvios meninio vaizdo kūrimo priemonės tarsi nulupo nuo šių vaizdinių ligtolinei dailei būdingą akivaizdų propagandos luobą ir pasiūlė intymesnes, individualesnes, psichologiškai paveikesnes jų versijas, stimuliuojančias žiūrovo įsijautimą ir emocinį išgyvenimą.[...]